Pirmą kartą per sovietmetį Vilniaus universiteto įsteigimo sukaktis paminėta tik 1959 m. Tačiau ir vėliau senojo universiteto prisiminimai kaitaliojasi reikšme su LSSR ar SSRS, SSKP ar VLKJS įkūrimų, pergalės „Didžiajame Tėvynės kare“ prisiminimais. Vis dėlto pro šias datas pamažu veržėsi autentiškos kultūros daigai. Vienoje svarbiausių universiteto urbanistinių erdvių 1964 m. pastatomas paminklas Kristijonui Donelaičiui. Universiteto
390-metis pasitinkamas prisidengiant Vinco Kapsuko Darbo universiteto 50-mečiu, tačiau ir su žodžiais „Historia est magistra vitae“²⁶, taip pat fundamentaliais meno kūriniais – Rimtauto Gibavičiaus sgrafitu „Mūzos“ bei Šarūno Šimulyno freska „Mažvydas“. Tačiau visa tai dar neturėjo tiesioginio ryšio su universiteto istorija ir gali būti paaiškinama komunistinės istorinės atminties paliktomis nišomis lietuviškajai istorinei atminčiai. Juk komunistinės istorinės atminties antiklerikalinis, kartu antijėzuitinis pobūdis ne vienu atveju galėjo pasiekti ir fundamentalesnių kompromisų tiek su romantine (pagoniškąją kultūrą laikančia aukso amžiumi ir ignoruojančia vėlesnį krikščioniškąjį paveldą), tiek su vėlesne šapokine lietuvių istorinės atminties programomis. Nei vienu, nei antru atveju jėzuitiškiesiems ir „lenkiškiesiems“ Vilniaus universiteto istorijos aspektams šiose programose deramos vietos negalėjo būti.

5. 1979-ieji: „lietuviškosios“ istorinės atminties pergalė?

Vis dėlto 1970 m. jau minimas universiteto bibliotekos 400-metis, tarsi neturintis nieko bendra su jėzuitine praeitimi, nes lyg ir akcentuojama ne jėzuitų kolegija (davusi pagrindą bibliotekai), o jai perduota valdovo Zigmanto Augusto knygų kolekcija. Nuo šių sukakčių prasideda pasiruošimai viso universiteto 1979 m. jubiliejui²⁷, kuris tapo Vilniaus universiteto gyvenimo, o gal ir visos Lietuvos kultūros raidos sovietmečiu kulminacija. Tiek pasiruošimas jam, tiek jo inspiruoti darbai buvo ištisa atminties kova su komunizmu, naikinusiu viską, kas „feodališka“ ar „nacionalistiška“. Renginių ir darbų buvo tiek, kad gal galėjo susidaryti įspūdis, jog visas universiteto gyvenimas – ištisas jubiliejus, jog universitetas gyvas tik atmintimi, tiesa, griežtai kontroliuojama, cenzūruojama ir koreguojama. Šventės rengėjams vėl teko įveikti nenorą pripažinti, kad Vilniaus universitetas gali būti senesnis už Maskvos uni-

___

26 Alma Mater Vilnensis..., p. 130, il. 152.

27 Jubiliejaus aprašymas: Vilniaus universitetas amžių sandūroje. Vilnius, 1982. To meto istorinės atminties formos labiausiai atsispindi: Vilniaus universiteto rūmai, teksto autorė A. Mačiulytė-Kasperavičienė, sud. M. Sakalauskas, A. Stravinskas. Vilnius, 1979; Vilniaus universitetas dailėje. Vilnius, 1986. Jubiliejaus proga sukurtos Vilniaus universiteto istorijos: Vilniaus universiteto istorija. 1579–1803. Vilnius, 1976; Vilniaus universiteto istorija.1803–1940. Vilnius, 1977; Vilniaus universiteto istorija. 1940–1979. Vilnius, 1979; Istorija Vilniusskogo universiteta. Vilnius, 1979; A short history of Vilnius university. Vilnius, 1979; Jancevičius A. Vilniaus universitetui – 400. Vilnius, 1979; Piročkinas A., Šidlauskas A. Mokslas senajame Vilniaus universitete. Vilnius, 1984. Žr. dar.: Vilniaus universitetas. Bibliografija. 1940–1977, ats. red. A. Jurčiukonienė. Vilnius, 1979. Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis prisiminta lietuvių išeivijoje: Lietuvos universitetas. 1579–1803–1922, red. P. Čepėnas. Chicago, 1972, taip pat Lenkijoje: Z dziejów Almae Matris Vilnensis. Księga pamiątkowa ku czci 400-lecia założenia i 75-lecia wskrzeszenia Uniwersytetu Wileńskiego, red. L. Piechnik SJ, K. Puchowski. Kraków, 1996 (šio leidinio pirma dalis apima 1978 m. Varšuvoje įvykusio simpoziumo medžiagą).