| savo oponentams: „Jūsų dar nebuvo, o mes jau po kartuvėmis vaikščiojom!" Po šių žodžių G. Plechanovas išėjo. Paskui jį, nė žodžio netarę, pasitraukė V. Zasulič ir kiti Darbo išvadavimo grupės nariai. Kaip rašė savo atsiminimuose K. Tachtariovas, jie iš Plechanovo nesitikėjo tokių generoliškų manierų. Vis dėlto po poros dienų A Kremeris ir K. Tachtariovas vėl buvo pakviesti, šį kartą į P. Akselrodo butą. Šiame susitikime aktyviai dalyvavo E Akselrodas, o ir pats G. Plechanovas pakeitė toną. Pagaliau buvo susitarta dėl pagrindinio dalyko. K. Tachtariovas apie tai savo atsiminimuose rašė: „Buvo išaiškinta būtinybė sujungti visas veikiančias Rusijoje socialdemokratines organizacijas, kurių atstovas užsienyje turi būti Darbo išvadavimo grupė. Tokiu būdu buvo pasiektas visiškas susitarimas, kuris ir buvo išreikštas atitinkama rašytine forma, sukurta, kiek atsimenu, P. Akselrodo3.
Taigi geidžiamas abiems pusėms susitarimas buvo pasiektas. Darbo išvadavimo grupė buvo generolai be armijos, ir jiems reikėjo tėvynėje partijos bei jos įgaliojimų, kad galėtų kažkam rimtam atstovauti ir vykdyti „didelę politiką" užsienyje. A Kremeris buvo kaip tik toks žmogus, galėjęs tą geidžiamą partiją „padaryti". Štai dėl ko sielojosi V. Zasulič po pirmojo nesėkmingo susitikimo su A Kremeriu, išsigandusi, kad, užuot susitarus su Rusijoje veikiančių organizacijų atstovu, santykiai nutrūks. Štai dėl ko Darbo išvadavimo grupės nariai, nors ir nenoriai, buvo priversti sutramdyti savo neigiamas emocijas bendraudami su A. Kremeriu.
Kita vertus, ir A Kremeriui reikėjo įgaliojimų iš Darbo išvadavimo grupės. Tik taip, remdamiesi G. Plechanovo ir jo rato žmonių autoritetu, vilniečiai galėjo tikėtis pagrindinių Rusijos imperijos miestų socialdemokratų paramos, organizuojant partijos steigiamąjį suvažiavimą. Forsuoti tokios partijos kūrimą skatino artėjantis II Internacionalo V kongresas, kuris Londono kongreso nutarimu turėjo įvykti 1899 metais Vokietijoje. Pravartu priminti, kad II Internacionalo Paryžiaus kongrese 1889 metais G. Plechanovas mandato iš Rusijos neturėjo, Briuselio kongrese 1891 metais dėl tos pačios priežasties net nedalyvavo, o mandatą į Ciuricho kongresą 1893 metais gavo visiškai netikėtai prieš patį kongresą iš Peterburgo, nuo nežinomo iki tol socialdemokratų ratelio. Nepaisant Darbo išvadavimo grupės išankstinių pastangų ir į Londono kongresą 1896 metais siunčiant rusų delegatus, iškilo nemažai problemų. 1897 metų susitikimuose su A. Kremeriu G. Plechanovas, P. Akselrodas, V Zasulič jam tiesiogiai nurodė, kad, nesusijungus Rusijos socialdemokratams į vieną partiją, formaliai nėra kam atstovauti tarptautiniuose socialistiniuose kongresuose ir apskritai užsienyje4. Todėl 1897 metų rugpjūčio pabaigoje grįžęs iš užsienio, A. Kremeris suintensyvino organizacinę veiklą ir, jau anksčiau įgijęs ryšius Rusijos imperijoje bei įgaliojimus iš užsienio, forsavo RSDDP |
dizainas ir programavimas giriaus