Minėto potvarkio nuostatos papildytos 1941 m. gruodžio 22 d. Ostlando reichskomisaro H. Lohsės „Potvarkiu dėl darbo jėgų samdymo ir atleidimo, taip pat dėl sutrukdymo nutraukti sutartį ar viliojimo iš darbo“. Potvarkio 3 paragrafas aiškiai nustatė: „(1) Darbo jėgą, esančią nenutrauktame darbo santykyje, draudžiama vilioti iš jos darbo vietos, pasiūlant didesnį atlyginimą arba palankesnes darbo sąlygas.

(2) Draudžiamas skatinimas arba leidimas save prikalbinti dėl didesnio atlyginimo arba geresnių darbo sąlygų, negu numatoma šiuometiniu atlyginimo sutvarkymu.“ Potvarkis suteikė teisę generalkomisarams atleisti tam tikras asmenų grupes arba ūkio šakas nuo išsirūpinimo gauti arbeitsamto sutikimą dėl priėmimo arba atleidimo iš darbo⁸. Vėlesniais Lietuvos generalkomisaro A. von Rentelno potvarkiais – 1942 m. rugsėjo 15 d. „Vykdomaisiais nuostatais prie 1941 m. gruodžio 22 d. parėdymo dėl darbo jėgos samdymo ir atleidimo, taip pat dėl sutrukdymo nutraukti sutartį ar viliojimo iš darbo“⁹  bei 1943 m. liepos 10 d. „Parėdymu vykdyti parėdymui dėl darbo jėgų samdymo ir atleidimo, taip pat dėl sutarties laužymo ir viliojimo sukliudymo“¹⁰  – nuo gavimo arbeitsamto leidimo pasisamdyti arba atleisti iš darbo, be žemės ūkio ir miškų ūkio įmonių, taip pat buvo atleidžiamas medicinos personalas bei namų ūkiai. Tiesa, visgi reikalauta apie kiekvieną pasamdymą arba atleidimą iš darbo per aštuonias dienas pranešti arbeitsamtui.

Kadangi įvairūs okupantų potvarkiai dėl visuotinio priešinimosi jiems apčiuopiamos naudos nedavė, 1942 m. liepos 1 d. okupacinė valdžia nesivaržydama ir atvirai pavadindama dalykus tikraisiais vardais, paskelbė reichsministro užimtiems Rytų kraštams A. Rosenbergo 1941 m. gruodžio 19 d. „Parėdymą dėl darbo prievolės įvedimo užimtose Rytų srityse“. Šiuo parėdymu buvo nustatyta: „1) Visiems užimtųjų Rytų sričių gyventojams nuo 18 iki 45 metų amžiaus taikoma pagal jų darbingumą viešoji darbo prievolė.“ Išimtis buvo daroma tik žydams – jų šis parėdymas nelietė; jiems turėjo būti leidžiami atskiri nuostatai. Už darbą, skirtą darbo prievolei įvykdyti, turėjo būti atlyginama pagal nustatytas darbo užmokesčio tarifų normas. Nuo viešosios darbo prievolės buvo atleidžiami tik asmenys, „kurie gali įrodyti, jog dirba nuolatinį bendruomenei naudingą darbą“. Smulkesnius viešosios darbo prievolės taikymo atskiroms gyventojų grupėms klausimus sutvarkyti buvo pavesta reichskomisarui. Nevykdantiems šio parėdymo ar jam vykdyti išleistų nuostatų buvo grasinama sunkiųjų darbų kalėjimo arba paprasto kalėjimo bausme. Teisti už okupantų darbo prievolės nevykdymą buvo pavesta ypatingiesiems vokiečių teismams¹¹.

Remiantis H. Lohsės 1942 m. sausio 31 d. išleistu „Pirmuoju vykdomuoju nuostatu prie potvarkio darbo paskirstymui tvarkyti“¹²  ir  1943 m. vasario 26 d. „Parėdymu dėl darbo pažymėjimo įvedimo“¹³  Ostlando teritorijoje, taigi ir Lietuvoje, įvesti darbo pažymėjimai
visiems darbingo amžiaus asmenims: 1) darbininkams ir tarnautojams, vis tiek, ar jie dirba, ar yra be darbo; 2) besiverčiantiems savarankiškomis profesijomis; 3) namų darbininkams; 4) besiverčiančiųjų savarankiškomis profesijomis kartu dirbantiesiems šeimos nariams ir jų namų darbininkams, išskyrus žmonas. Reicho vokiečiams šio parėdymo nuostatai netaikyti. Darbo pažymėjimus turėjo išduoti arbeitsam-

___

8 Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen. 1941, Nr. 18, S. 265–267.

9 Ten pat, 1942, Nr. 49, S. 641–642.

10 Ten pat, 1943, Nr. 29, S. 269.

11 Ten pat, 1942, Nr. 34, S. 412.

12 Ten pat, 1942, Nr. 7, S. 70–71.

13 Ten pat, 1943, Nr. 8, S. 46–47.