šalio, belaisvio paaukojimą. Nežinome, ar misionierius buvo traktuotas kaip belaisvis. Bet jeigu misionierius buvo paaukotas kaip belaisvis, tuomet dar labiau lieka neaišku, kokiais motyvais tai buvo padaryta. Iš šaltinių žinome, kad baltai žmones aukojo ne visada ir ne visur. Belaisviai dažniausiai buvo aukojami pirmiausia tikintis iš dievų gauti pergalę arba atsidėkojama už jau pasiektą pergalę⁶⁷, arba iš pykčio belaisviai tiesiog nužudomi⁶⁸. Apskritai, anot A. Damarauskaitės, visi šaltiniai, kalbantys apie belaisvių aukojimus, aiškiai duoda nuorodą į ne šiaip kokių belaisvių nužudymą, o ypatingų (atrinktų naudojant ordalijas arba burtais) arba tiesiog nekenčiamų žmonių. Bet visi jie buvo kariai, tiksliau – kryžiuočiai⁶⁹. Visais šiais atvejais šv. Vaitiekus į bendrą aukojamų belaisvių kontekstą neįeina. Nebent galime numanyti, jog misionierius buvo nužudytas iš pykčio, o tai reiškia, kad aukojimo nebūta, nes pagal pykčio proveržį, kuris ypač iškyla šv. Vaitiekaus hagiografijose, nustatyti aukos motyvą ir tikslą vargu ar įmanoma.

Jeigu šv. Vaitiekus nebuvo belaisvis (šaltiniai labiau akcentuoja misionieriaus užklupimą, o ne paėmimą į nelaisvę), tuomet nelabai aišku, kuriai paaukojamų žmonių grupei jis priskirtinas. Galime išskirti specialią, šv. Vaitiekui skirtą grupę, bet nežinia, ar yra ir kur yra šios grupės analogų. E. Usačiovaitė, pristatydama kitus šaltinius, kaip analogiškus šv. Vaitiekaus hagiografijai, faktiškai nedaro jokio skirtumo tarp belaisvių ir pačių pagonių aukojimų, nors skirtumas yra akivaizdus. Be to, autorė suplaka į vieną du skirtingus dalykus – savižudybę (kuri nebūtinai galėjo būti ritualinė) ir belaisvių aukojimą.

Savo ruožtu norėtume pažymėti, jog dalyje šaltinių, kalbančių apie belaisvių aukojimą, galime įžvelgti keršto paimtam belaisviui momentą. Štai Vygandas Marburgietis savo Kronikoje aprašo, kaip pagonys norėjo paaukoti vieną kryžiuočių – Jochanesą Surbachą […] nes daug kartų buvo jo puldinėjami […]⁷⁰. Būdinga ir Eiliuotosios Livonijos kronikos žinutė apie iš pykčio (keršto?) nužudytą anoniminį komtūrą⁷¹. Visi šie faktai leidžia kalbėti apie kraujo keršto paprotį, kuris galbūt (?) buvo suderinamas su aukojimu dievams. Juk paaukojus nekenčiamą priešą, lieka įvykdyta pareiga dievams ir patenkintas keršto troškulys. Šiuo atveju toks susidorojimas su belaisviais traktuotinas kaip keršto papročio padarinys, nes jokie būrimai iš aukojamo belaisvio kraujo nebuvo atliekami. Būrimų nebūta nei šv. Vaitiekaus, nei šv. Brunono Kverfurtiečio atveju. Nebuvo metami burtai sprendžiant misionierių likimą, kaip tai atsitikdavo su kitais aukojamais svetimšaliais. Taigi šiuo atveju susidorojimas su belaisviais skyla lyg ir į dvi dalis:

a) belaisvių aukojimą remiantis burtais ar net ordalijomis, turint konkretų ritualinį tikslą (burtais parenkamos aukos, aukojimas, pagal kraujo tekėjimą atliekami būrimai ir pan.),

b) belaisvių nužudymą iš pykčio, neturint jokių sakralinių intencijų. Krikščionių kronikų autoriai tuomet aiškiai mini viešą kai kurių krikščionių nužudymą, kuris

___

67 Ibidem, p. 32–33. Plg. BRMŠ, t. I, p. 309. Eiliuotoji Livonijos kronika: […] skirkit dievui trečią dalį,/ kad laimėtumėt tą šalį / [t. y. žemaičiai raginami pulti Livoniją – M. Š.] Jei palankūs bus deivai, / saugūs būsite tikrai. / Juk dievai to nusipelno. / Kad aukotume ginklus jiems, / žirgus ir narsiuosius vyrus / kaip mums papročiai įsako […].

68 BRMŠ, t. I, p. 313. Eiliuotoji Livonijos kronika: […] vienas jų komtūras buvo, / dėl jų [t. y. žemaičių – M. Š.] pykčio jis pakliuvo, / gyvas ant žarijų žuvo […].

69 Damarauskaitė A. Op. cit., p. 30–31.

70 BRMŠ, t. I, p. 468.

71 Žr. 68 nuorodą.