| pagrindėju yra laikomas Liudolfingų dinastijos paskutinysis valdovas Otonas III9, nors pačios imperijos atnaujinimas (kaip tai suprato valdovai ir bažnytininkai) buvo deklaruojamas jau gerokai prieš Otoną III. Šią „atnaujinimo“ idėją reikėtų sieti su viduramžiais vyravusiu požiūriu, jog nieko naujo nėra daroma, tėra atnaujinama tai, kas buvo būtina kintant gyvenimo sąlygoms10. Dėl šios priežasties, o ir tikėdamas, jog tai, kas sena, yra palytėta Dievo, Otonas III manėsi atkuriąs Konstantino Didžiojo laikais egzistavusią imperiją, kaip jo senelis Otonas I Didysis manė atkuriąs Karolio Didžiojo valstybę, o pastarasis – krikščionių imperiją. Šis pereinamumas yra įvardytas kaip translatio imperii idėja. Kiekvienas šios idėjos pagrindėjų stengėsi realizuoti savo mintis konkrečiais darbais. Karolis Didysis, nors ir karūnavosi Romoje, t. y. senojoje imperijos širdyje, visgi savo pagrindine rezidencija (nors ir ne iš karto) padarė Acheno miestą, kaip kad Konstantinas Didysis savo naująja sostine pavertė Konstantinopolį.
Otonas Didysis, karūnuodamasis Romoje, pagrindė betarpišką ryšį su Karolio imperija, patį Karolį paversdamas simboline figūra, o jo kapą Achene – lankytina vieta. Tiesa, turės praeiti dar kiek laiko, kol Karolis Didysis bus kanonizuotas (tai įvyko 1165 metais)11. Iki to laiko Karolis dažniausiai buvo pristatomas kaip dievobaimingiausio žmogaus pavyzdys12, narsus Kristaus karys ir apskritai kryžiaus žygių pradininkas13.
Otonui III taip pat rūpėjo išlaikyti mistinę Karolio aureolę, tačiau jo pradėti imperijos atnaujinimo žingsniai istorinę savimonę perkėlė į gerokai ankstesnius nei Karolio laikus. Nors savotiškas išeities taškas vis dar buvo Karolis Didysis, Otonas imperijos sostine matė ne Acheną, bet senąją Romą – t. y. šv. Apaštalų ir popiežiaus sostapilį. Štai čia ir prieiname prie renovatio koncepcijos, kuri, nors ir būdama translatio idėjos sudedamąja dalimi, vis dėlto buvo daugiau nei tęstinumas. Maža to: į renovatio koncepciją galime pažvelgti kaip į viduramžių kultūrinį reiškinį.
Galime išskirti bent du minėtos koncepcijos komponentus: politinį ir religinį, nors šiaip jau jie tarpusavyje yra glaudžiai susipynę. Kartu šie komponentai yra artimai susiję su kultūra. Trumpai galime nusakyti priežastis, lėmusias tokią Otono politiką:
1. Nuolatos silpnėjanti popiežiaus valdžia, apskritai Apaštalų Sosto virtimas nuolatinės kovos tarp įvairių Romos klanų, kuriuos rėmė tai vietiniai didikai, tai imperatoriai ar bizantiečiai, vieta. Popiežiaus Mikalojaus I veiklą reikėtų vertinti kaip epizodą IX–X a. įvykių fone, o jo pretenzijas į dvasinės valdžios viršenybę – kaip norą, o ne kaip realų, jau įvykusį faktą. Tiesa, popiežiaus valdžia stiprėjo tiek, kiek tai leido ir norėjo imperatorius. IX–X a. popiežius ėmė perimti arbitražo funkciją metropolijų, kurios vis dar tebedeklaravo savo nepriklausomumą nuo Romos, atžvilgiu.
2. Karolio Didžiojo propaguota beneficinė sistema
__________________________________________________
9 Dvornik F. The making of Central and Eastern Europe. London, 1949, p. 136–184. Plg.: Балакин В. Д. Оттон III // Вопросы истории. 2000, но. 9, c. 65–84. 2000.
10 Gurevičius A. Viduramžių kultūros kategorijos. Vilnius, 1989, p. 148–149; 162.
11 Ронин В. К. Славянская политика Карла Великого в Западноевропейской средневековой традиции // Средние века. Мocквa, 1986. Выпуск 49, c. 16.
12 Įdomu tai, jog tokį Karolį Didįjį savo hagiografiniame veikale, skirtame šv. Adalbertui-Vaitiekui, vaizdavo šv. Brunonas Kverfurtietis-Bonifacijus. Žr.: Brunonis Vita S. Adalberti / MGH. SS. (ed. H. Pertz) – 1845, t. IV, p. 599: „[…] optimum exemplar religionis“.
13 Ронин В. К. Op. cit., p. 5. Ar ne dėl šios priežasties J. Stakauskas ir bus prabilęs apie „kardo apaštalavimą“ Šiaurės Europoje? (Stakauskas J. Op. cit., p. 16–17.) Kaip rodo V. K. Ronino atliktas tyrimas (žr. 12 išn.), daugeliu atvejų galime kalbėti apie Karolio Didžiojo legendą ir viduramžių žmogaus troškimą viską kildinti iš „gerųjų“ Karolio Didžiojo laikų. |
dizainas ir programavimas giriaus