Perversmai ir jų padarinys – autoritariniai režimai bene būdingiausias XX a. pirmosios pusės Europos politinės istorijos bruožas. Ketvirtajame dešimtmetyje iš 29 Europos valstybių tik 12 išlaikė demokratinę santvarką, o iš 7 naujai susikūrusių ar atsikūrusių Vidurio Rytų Europos valstybių tokios liko tik dvi – Čekoslovakija ir Suomija. Perversmai vyko nevienodu metu. Latvija ir Estija demokratiją tarpukaryje išsaugojo (susilaikė nuo perversmų) 16 metų, dvigubai ilgiau negu Lietuva, kuri tikrą demokratiją puoselėjo tik 8 metus.

Visų trijų Baltijos šalių perversmai iš esmės buvo kariniai, galbūt Latvijoje ir Estijoje labiau kariniai politiniai. Anot socialdemokrato Stepono Kairio, perversmas Lietuvoje nebuvo „socialinis maištas“, juo labiau tai pasakytina apie Latviją ir Estiją. Baltijos šalių komunistai buvo silpni ir tik gavę ypatingą, tiesioginę paramą iš Maskvos galėjo bandyti imti valdžią. Nors Kominterno aukščiausiųjų organų 1926 m. pabaigos dokumentai Rusijos Federacijos archyvuose gana įtartinai yra „išretinti“ arba neišlikę, bet, kaip įrodė A. Kasparavičius, komunistai Lietuvoje ėmėsi provokuoti savąjį pučą jau po perversmo29. Perversmas nė vienoje iš Baltijos šalių iš esmės nekeitė socialinės ekonominės sanklodos.

Vis dėlto socialinės ir ekonominės aplinkybės, ūkiniai sunkumai sietini su perversmais Baltijos šalyse, ypač tai pasakytina apie Latviją ir Estiją, nes didžioji ekonominė krizė ar jos padariniai jose 1934 m. dar buvo stipriai jaučiami, o 1926 m. tos didžiosios krizės, atrodo, dar niekas nenumatė. Tačiau ir Lietuva 1925–1926 m. išgyveno lokalią ūkio krizę: smuko gamyba, mažėjo eksportas, daugėjo bedarbių, kapitalai bėgo iš Lietuvos30. Iš dalies todėl kairiosios koalicijos vyriausybė, taupydama lėšas, ketino mažinti išlaidas kariuomenei, kurioje dėl to galėjo stiprėti nepasitenkinimas ir gundymasis perversmu. Vis dėlto šią krizę buvo sukėlę ne tiek bendri ekonominiai procesai, kiek Vokietijos protekcionizmo politika ir dažnai sąmoningas importo iš Lietuvos varžymas. Bet 1926 m. gegužės 5 d. Vokietijai ir Lietuvai pasikeitus ratifikacijomis dėl jųdviejų 1923 m. prekybos sutarties, abiejų šalių ūkiniai ryšiai kiek atsigavo, pirmiausia palengvėjo Lietuvos žemės ūkio produktų įvežimas į Vokietiją31. Nors kartu didėjo ir Vokietijos eksportas bei jos kapitalo skverbimasis į Lietuvą, sudaręs vietinei pramonei konkurenciją, tie sunkumai neprilygo sekinantiems didžiosios ekonominės krizės padariniams.

Anatolis Lievenas yra rašęs, kad „perversmai Latvijoje ir Estijoje buvo sąlygoti ilgų politinių

---

27 Ńņī āåėčźčõ ēąćīāīšīā č ļåšåāīšīņīā. Ģīńźāą, 2004.

28 Tilly Ch. European Revolutions, 1492–1992. Oxford UK & Cambridge USA, 1993, p. 223; Lee S. J. European dictatorships 1917–1945. London and New York, 2000, p. 272–274; Overy R. J. The inter-war crisis 1919–1939. London and New York, 1999, p. 58.

 29 Kasparavičius A. SSRS ir 1926 metų perversmas Lietuvoje: diplomatija prieš demokratiją // Lietuvos istorijos metraštis. 1998 metai, p. 150.

 30 Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai, p. 157.

 31 Daščioras B. Vokietijos agrarinio protekcionizmo politikos padariniai Lietuvai 1925–1928 m. // Istorija. Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. 1975, XV (2), p. 51–62.