žemes, gana toli nuo senųjų kultūros centrų, kur tarp senovės tautų kūrybos ir naujų bandymų negalėjo būti jokio tiesioginio kontinuiteto."⁸

2) Kad tai pagonys (ir barbarai), Z. Ivinskis formulavo labai aiškiai: "Juk visą tą tikrąjį vidurinių amžių laikotarpį, ištisus šimtmečius, kai Vakaruose Bažnyčios globojama augo krikščioniškoji kultūra, vystėsi moks­las, steigėsi mokyklos, kūrėsi šimtai vienuolynų - ano meto kultūrinio ir religinio gyvenimo celės, - Lietuvos plotus vis dar dengė ne tik istoriškos nežinios, bet ir pagonybės ūkai."⁹

3) Z. Ivinskis tiesiog pailiustravo A. J. Toynbee požiūrį: "...Ir pagoniškoji Lietuva susitiko su Vakarais tiek, kiek riterių ordinas įstengė pats savo jėgomis ar į kryžiaus karus atvykstančių svečių pagalba traukti į Lie­tuvą."¹⁰

Abu istorikai atkreipė dėmesį į pozityvų Ordino poveikį, nukreipiant Lietuvą į Vakarų krikščioniškosios civilizacijos glėbį. Net ir konkrečiuose su Lietuva susijusiuose pavyzdžiuose A. J. Toynbee darbe galima įžvelgti "iššūkio - atsako" mechanizmą ir pasirinkimo galimybę. Jo dėstymo eiga paprasta: Vakarų spaudimas lietuviams jų tėvynėje (iššūkis) stimuliavo lietuvius siekti radikalių laimėjimų Rytų ortodoksų bažnyčios Dnepro baseine. O protėvių baltiškų sienų praradimas tuoj pat kompensuotas naujomis sienomis prie kitos - Juo­dosios jūros (atsakas). Vienos erdvės praradimas suteikė naują erdvės įgijimą.

Z. Ivinskio "Lietuvos istorijoje" ši mintis plačiau neišrutuliota. Linkstama ekspansiją aiškinti tautos psi­chinėmis savybėmis - nomadiškos kilmės liekanomis.

Kovą su ordinu A. J. Toynbee ėmė pasirinkimo galimybei įrodyti. Krėvos sutartis jam yra puikus pasirin­kimo pavyzdys. Netgi dvejopo pasirinkimo: 1) lietuviai perėmė karinę techniką, bet ją visapusiškai panaudoti tegalėjo tik pritaikę savo religiją ir kultūrą prie Vakarų civilizacijos. Vakarų karinės technikos įtaką A. J. To­ynbee mato lietuvių heraldikoje. Vytis - tai miškų krašto karys, apsišarvavęs vakarietiška ginkluote.¹¹ 2) Ordi­nas sudarė galimybę pasirinkti krikščionybės kelią. A. J. Toynbee žodžiais, pasirinkta personalinė unija tarp Lietuvos ir Lenkijos karūnų. Autorius rado jos stulbinančių panašumų su Kalmaro 1397 metų sutartimi tarp trijų Skandinavijos kraštų ir nukreiptą prieš bendrą priešą - Hanzą.

Z. Ivinskis Krėvos akto unija nevadino, bet ir jis plačiai aptarė tris krikšto galimybes. O dėl pirmojo pasi­rinkimo teigė: „Karių apginklavimas buvo turtingas. Žinoma, būdami užsitvėrę pagonybėje, lietuviai (...) ne­galėjo tačiau pilnai naudotis Vakarų Europos kultūros vaisiais."¹²