Šie pavyzdžiai rodo, kad sporte tiksliai atsispindėjo kiekvienos Baltijos šalies pasirinkta nepriklausomybės siekio strategija. Kadangi lietuviai veikė radikaliausiai, tai ir jų sporto institucijų laikysena buvo ryžtingesnė. Tačiau būtent todėl Lietuvos sportas turėjo paaukoti daug daugiau nei kitos viešojo gyvenimo sritys, išskyrus ekonomiką. Sportinė ir ekonominė šalies blokada sutapo ne tik chronologiškai. Panašios buvo ir išorinio spaudimo priemonės.

Lietuvos sporto struktūrų tarptautinis pripažinimas buvo realizuotas ne iš karto – teko laukti politinio Lietuvos valstybės pripažinimo 1991 m. pabaigoje, t. y. po rugpjūtį Maskvoje įvykusio nesėkmingo pučo. Jau 1992 m. pradžioje Baltijos šalys savarankiškai dalyvavo Albertvilio žiemos olimpinėse žaidynėse. Tų pačių metų vasarą Barselonos olimpinėse žaidynėse būtent krepšinio varžybos tapo ryškiausia regione tvyrančių politinių įtampų išraiška. NVS komanda – Seulo čempionų įpėdinė – kovojo su lietuviais dėl bronzos medalių ir pralaimėjo³¹.

Tik vienas lietuvis – ledo ritulininkas Darius Kasparaitis – Albertvilyje atstovavo NVS rinktinei, nes su Lietuvos ledo ritulio rinktine nebūtų turėjęs jokių galimybių ten pakliūti. Keista, bet vėliau pasirinkęs Rusijos rinktinę, D. Kasparaitis Lietuvoje nebuvo pasmerktas, matyt, dėl to, kad tuo metu ledo ritulys Lietuvoje buvo laikomas „rusų sporto šaka“, kadangi ją kultivavo daugiausia etniniai Lietuvos rusai. Tačiau bėgant laikui ledo ritulys atsikratė šios etiketės ir padarė nemenką pažangą. Manoma, kad tai įvyko dėl tinkamos Lietuvos ledo ritulio federacijos veiklos, – fedaracija sugebėjo gauti teisę rengti Lietuvoje net du žemesnių pakopų pasaulio šios sporto šakos čempionatus.

Tačiau ne visų sporto šakų raida posovietiniu laikotarpiu buvo tokia sklandi. Paradoksali yra sovietmečiu gana populiaraus Lietuvos rankinio situacija. Ir vyrų, ir moterų rankinio komandos išlaikė turėtą meistriškumą (Lietuvos rankininkai į pagrindinį pasaulio čempionato turnyrą pateko dar anksčiau negu išgirtieji krepšininkai), bet publika šia sporto šaka paliovė domėtis. Per gana aukšto lygio rankinio varžybas sporto salių tribūnos Lietuvoje būna pustuštės.

O štai sovietmečiu buvęs populiarus futbolas prarado ne tik didelę dalį žiūrovų, bet ir meistriškumo. Šalies futbolą kone nuo pat tarptautinio pripažinimo dienos ėmė krėsti nuolatiniai skandalai, ypač susiję su vadovybės korupcija³². Nors futbolo federacijos vadovybė pasikeitė, jai iki šiol nepavyko rasti tinkamos strategijos, kaip atgauti iššvaistytą populiarumą. Tebesiblaškoma nuo bandymų spręsti šią problemą reklamos vadybos priemonėmis prie siūlymų visų pirma kreipti dėmesį į žaidėjų pajėgumo tobulinimą.

Kitaip nei iš bėdų neišbrendančio futbolo, krepšinio vadyba buvo daug sėkmingesnė. Sovietų laikais jis nė kiek nebuvo populiaresnis nei futbolas, lyginant žiūrovų skaičius. Tiesiog kol futbolo vadovai klimpo įvairiuose korupcijos skandaluose, krepšinyje atsirado žmonių, kurie greitai prisitaikė prie naujos tėkmės – sporto komercializacijos. Sėkmingai krepšinio vadybai didelę reikšmę turėjo pirmojo į NBA pakviesto lietuvių krepšininko Šarūno Marčiulionio iniciatyva 1993 m. įkurta Lietuvos krepšinio lyga

___