| rųjų buvo suinteresuotas modernia armijos komplektacijos sistema. Tačiau milžiniškų valstietijos masių išlaisvinimas galėjo taip destabilizuoti padėtį, sukelti tokius nevaldomus socialinius ir politinius procesus, kad carizmas ryžosi lemiamam žingsniui tik po ilgo parengiamojo laikotarpio ir įsitikinęs, kad jokie nepasiteisinę "vojennyje pose-lenija" ar kitos neryžtingos priemonės nepadės karinėje konkurencijoje su Vakarais - tai akivaizdžiai parodė Krymo karas. Kaip ir Petro I laikais, buvo suprasta, kad neužtenka vien kopijuoti Vakarų Europos karo meno technikos, nes Vakarų stiprumo priežasčių gilesni šaltiniai - socialiniai, ekonominiai ir švietimo sistemos pamatai11. Rusijos karinė ir jūrų žinybos reikalavo baudžiavos panaikinimo, nes senoji socialinė organizacija trukdė reformuoti pačią armiją12. Neatsitiktinai prie baudžiavos panaikinimo svertų stovėjo generolai, kurių bene svarbiausias buvo J. Rostovcevas. 1855-1860 m. vadovavęs visos Rusijos karinio mokymo įstaigoms, jis 1859-1860 m. kartu vadovavo redakcinėms komisijoms, rengusioms baudžiavos panaikinimo reformą. Istorikai pažymi, kad Aleksandro II nurodymai rėmėsi J. Rostovcevo laiškuose carui išdėstytomis idėjomis13.
Jei mes pažiūrėsime į Užnemunę, tai, kaip žinoma, čia baudžiava buvo panaikinta beveik 60 metų anksčiau, tačiau, matyt, ne dėl to, kad pusę amžiaus anksčiau subrendo baudžiavos panaikinimo vidinės prielaidos. Vėlgi matom išorinę priežastį. Napoleonui reikėjo placdarmo būsimame kare su Rusija ir jis darė Varšuvos hercogystę, kuri kaip pleištas ties Kaunu įsirėžė į Rusijos imperijos valdas. Šioje dirbtinėje valstybėje buvo laužoma senoji socialinė tvarka, naikinama baudžiava, įvedamas Napoleono kodeksas. Ir nors vėliau politinė geografija pasikeitė, tačiau tie pertvarkymai buvo negrįžtami. Tiesa, valstiečiai buvo paleisti be žemės, tačiau dėl Napoleono epochos reformų lietuviškoje Užnemunėje viskas vyko greičiau, palyginus su kitomis lietuvių žemėmis, čia ištisa karta anksčiau perėjo prie rinkos santykių, persitvarkė psichologiškai, sugebėjo anksčiau nei kitų regionų valstiečiai praturtėti. O tie, kurie nematė šansų praturtėti, pirmieji iš Lietuvos ėmė emigruoti į Ameriką. Dėl to neatsitiktinai XIX a. pabaigoje lietuvių tautinio patriotinio judėjimo vadai daugiausia buvo suvalkiečiai, mat dauguma valstietiškos kilmės lietuvių, baigusių aukštąsias mokyklas, buvo kilę iš Suvalkų gubernijos. Tai, kad toks suvalkiečių iškilimas sietinas su Napoleono pertvarkymais, jau yra istoriografijoje atkreiptas dėmesys14.
Ankstesnė Lietuvos agrarinė santvarka taip pat atsirado importo būdu. W. Conze taip pat apie tai rašė: "Valakų sistemos įvedimas į Lietuvą yra 13 amžiuje prasidėjusio vokiečių teisinių, struktūrinių ir ūkinių formų plitimo į rytus užbaigimas"15. Per lenkus vokiečių sistema pasiekė |
dizainas ir programavimas giriaus