| nu familia, buvo apimami visi asmenys, priklausę valdovo ar kito kilmingojo artimiausiai aplinkai. Gardino castellanus Dovydas šaltiniuose įvardijamas ir kaip Gedimino amicus specialis (1322)30, Dirsūnas buvo ne šiaip „Vilniaus seniūnas“, o „Kęstučio seniūnas Vilniuje“ (1365)31. Draugystės ryšiai reikšmingai išplėtė giminiškų ryšių tinklą, kartais jie būdavo sutvirtinami vedybine giminyste. Gediminaičių dinastijos valdovams toks „draugų“ tinklas buvo juo labiau reikalingas, turint omenyje nuolatinę ištikimybės problemą: „kunigaikštiškajai giminei“ nepriklausančiais kilmingaisiais buvo galima labiau pasitikėti, nei suverenios valdžios planus puoselėjančiais giminaičiais. Tokių ryšių tinklas turbūt buvo apraizgęs visą kilmingųjų visuomenę ir, kaip rodo šaltinių užuominos, turėjo tam tikrą institucionalizuotą formą. Antai vidaus konflikto metu su Jogaila „susidraugauti“ siekiantis Vytauto svainis kunigaikštis Jonas Algimantaitis dovanojo Algirdaičiui auksinį diržą32.
„Draugystės“ ryšiais savo valdžią formavo ir vietos pareigūnai. Iš apylinkės „laisvųjų“33 verbuojami patikėtiniai sudarė vietos didikų palydą, kuri atliko tiek „administracijos“, tiek „kariaunos“ vaidmenį. 1360 m. savo „draugais“ Livonijos magistrui grasina Eigintas, 1365 m. jais karinėje ekspedicijoje rėmėsi Buškys34 . Tokios „draugystės“ sampratos aidai nuskamba Vytauto ir Ordino ginče dėl pabėgusių valstiečių, kurie apibūdinami kaip bajorų „draugai“35.
Gediminaičių dinastija iki pat unijų su Lenkija laikotarpio pradžios nebuvo įtvirtinusi savo monopolinės valdžios visoje šalies teritorijoje. XIV a. šaltiniai šalia valdovo pareigūnų (pilininkų / seniūnų, tijūnų) administruojamų apygardų ir valsčių mini valdžios sritis, kurios nepriklausė didžiojo kunigaikščio domenui. Šiose teritorijose dominavo Ordino kronikininkų „satrapais“ (satrapae) įvardijami didikai. Šiuo nespecifiniu terminu apibūdinami didžiajam kunigaikščiui pavaldūs vietos didikai, kurių valdžia tačiau nemaža dalimi rėmėsi alodinėmis tėvonijomis ir įtaka vietos bendruomenėms. Apie 1357 m. Hermanas Vartbergietis mini lietuvius de Stripeyke ir Wesevilte36. Tai, kad kronikininkas turėjo omenyje ne konkrečias vietoves, o platesnes didikų valdomas sritis, liudija kiek vėlesni duomenys. Satrapa Vaišviltas 1367 m. dalyvavo sudarant sieną su Livonija, o vėliau jo vardu vadinama siena su Ordinu37. Kito 1367 m. sutarties dalyvio Stirpeikio vardu apibūdinama taika38. Nekelia abejonių, kad abiem atvejais kalbama apie šių kilmingųjų valdžios sritis, kurios driekėsi netoli sienos su Ordinu ir todėl pateko į Ordino kronikininkų akiratį. Į šį akiratį patekdavo ir teritorijos, tapu-
___
30 Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans, p. 44. XVI a. antrosios pusės kronikininkui Motiejui Stryjkovskiui toks ryšys jau buvo nesuprantamas ir jis jį paaiškino „priskirdamas“ Dovydui į žmonas Gedimino dukterį (Macieja Stryjkowskiego Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiej Rusi. Warszawa, 1846, t. 1, s. 380). Vienalaikiuose šaltiniuose nėra užuominų apie šių asmenų giminystę.
31 Vyg. Marb., p. 553. Apie tai žr. taip pat: Petrauskas R. Giminaičiai ir pavaldiniai: Lietuvos bajorų grupės XIV a. pab. – XV a. I pusėje // Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanų iki Napoleono. Prof. Broniaus Dundulio atminimui. Vilnius, 2001, p. 107–126.
32 Alminauskis K. Vytauto skundas, p. 215 (herczog Iwan gab im dor umb eynen goldin gortil dorch myne hende).
33 Apie tai plačiau straipsnyje: Petrauskas R. Socialiniai pokyčiai Lietuvoje valstybės formavimosi laikotarpiu (spaudoje).
34 Herm. Vartb., p. 80 (1360 m. Eigintas); Vyg. Marb., p. 554 (1365 m. Buškys).
35 Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–1430. Ed. A. Prochaska. Cracoviae, 1882, p. 78 (die doch gute baioren czu frunden hetten).
36 Herm. Vartb., p. 78.
37 1370 m. Vaišviltas žuvo Rūdavos mūšyje (Vezevilte nobilis satrapa) (Herm. Vartb., sk. XVII). „Vaišvilto siena“ (Воишвилтовая граница) su Livonija aptinkama dar 1499 m. dokumente (Акты Литовской метрики. Cобр. Ф. И. Леонтович. Варшава, 1897, т. 2, c. 36–37).
38 Liv-, Est- und Curlдndisches Urkundenbuch. Hrsg. von F. G. Bunge. Reval, 1855, Bd. 2, S. 772 (1367 m. – duces Stirpeyken et Waysewist; pax ducis Stirpeyken). |
dizainas ir programavimas giriaus