Vakarų kontekstai. Teisminio moters atstovavimo būtinybė mokslinėje literatūroje apibrėžiama kaip tam tikras moters veiksnumo viduramžiais apribojimas ir vertinama kaip viena iš vyro globos moteriai raiškos formų. Tradiciškai šios globos būtinumo priežastys aiškinamos gana vienpusiškai: tai neva lėmė natūralus poreikis ginti silpnąją lytį, atsiradęs visų pirma ne dėl to, kad moterys nebūtų galėjusios apsiginti pačios, bet veikiamos fakto, jog joms buvo draudžiama nešiotis ginklus52 . Paprasčiausi būtų socialinės istorijos argumentai: žemdirbių ir karių bendruomenėje, kuri gyveno iš žemdirbystės ir buvo priversta lengvai pažeidžiamas gyvenimo sąlygas nuolat ginti ginklu bei garantuoti naujų dirbamos žemės, ganyklų teritorijų užėmimą, „vyras privalėjo turėti dominuojantį vaidmenį“53 . Tokius aiškinimus papildo svarstymai sociobiologiniu aspektu. Anuometinės teisinės kultūros raiškos formos – tarp jų ir poreikis globoti moterį, apibrėžiamos kaip „genetinės programos“, kurios atitinka „biogenetinę evoliuciją skatinančios reprodukcijos pamatinį principą – konkurenciją tarp individų“54 , maskuoja socialinę įtampą, atsirandančią vyrų kovoje už moteris, ir garantuoja žmonių bendruomenės – kaip biologinio vieneto – išlikimą.

Teisės istorikai, neatmesdami pastarųjų motyvų, papildo juos savais argumentais, visų pirma siekdami paaiškinti žinomo vokiečių mokslininko Dietmaro Willoweito klasikinį principą, kurio „viduramžiais buvo griežtai laikomasi“: moteris „negali pati savarankiai dalyvauti teisminiame ginče“. Jau VII a. langobardų teisės aktuose aptinkama taisyklė: „jokia laisva moteris…negali gyventi pagal savo laisvą valią“, „ji privalo nuolat likti vyro arba – bet kuriuo atveju – karaliaus valdžioje“, šio tyrinėtojo apibrėžiama kaip grynai germaniškas paprotys, išlieka ir atsispindi vėlesniuose teisės rinkiniuose: pagal Saksų veidrodį, vyras yra teisėtas moters globėjas, o Švabų veidrodyje (1275 m. Augsburgas) tiesiog užfiksuota, jog „vyras esąs savo žmonos vaitas ir meistras“55 . D. Willoweito nuomone, tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, esą viduramžių teisei būdinga moterį žeminanti traktuotė. Mokslininkas pabrėžia, kad negalima anuometinių teisinių santykių matuoti modernaus, į lyčių lygiateisiškumą orientuoto mąstymo masteliu. Įsigilinus į minėtuose teisynuose pateikiamą argumentą (moteris esą privalo turėti savo atstovą teisme, nes visa, ką ji pasako bylos nagrinėjimo metu, vėliau negali būti paneigta net ir remiantis liudytojų parodymais), akivaizdu, kad toks globėjo turėjimas amžininkų suvokiamas netgi kaip tam

51 Saksų-Magdeburgo teisės šaltiniais, taip pat ir Lenkijoje bei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, laikomi Eikės von Repgow apie 1220–1235 m. sudarytas saksų teisinių papročių rinkinys Sachsenspiegel (vartosiu pas mus prigijusį lietuvišką atitikmenį Saksų veidrodis) bei XIII a. pabaigos Magdeburgo miesto teisynas sächsisches Weichbild. Jau XIV a. kartu su rankraštiniais nuorašais vokiečių bei lotynų kalba ėmė plisti ir šių teisės rinkinių glosos. Nuo XVI a. pradžios ir Lenkijoje jie buvo iš dalies sisteminami, komentuojami, pradėti publikuoti. Ypač „prieinami“ Lenkijoje ir LDK šie tekstai tapo XVI a. II pusėje, kai buvo išversti į lenkų kalbą – Lück H. Sachsenspiegel und Magdeburger Recht. Europäische Dimensionen zweier mitteldeutscher Rechtsquellen. Hamburg, 1998; Pauli L. Die polnische Literatur des Magdeburger Rechts im 16. Jahrhundert // Willoweit D., Schich W. (Hrsg.). Studien zur Geschichte des sächsisch-magdeburgischen Rechts in Deutschland und Polen. Frankfurt/Main, 1980, S. 150–162.

52 Rummel M. Die rechtliche Stellung der Frau im Sachsenspiegel-Landrecht. Frankfurt/Main, 1987, S. 44.

53 Willoweit D. Die Ungleichbehandlung der Frau…, S. 304.

54 Vogel Ch. Vom Tцten zum Mord. Das wirkliche Bцse in der Evoliutionsgeschichte. Mьnchen, 1989, S. 307.

55 Willoweit D. Die Ungleichbehandlung der Frau…, S. 300–303.