Pati Naugardo arkivyskupija, kadaise didžiausia Rusioje, o turtais, matyt, lenkusi net Maskvos metropolitą⁵, dabar buvo suskaldyta. Nuo jos atskirtos rytinės ir šiaurinės žemės – Šiaurės Dvinos, Cholmogorų, Kargopolio, Vagos ir kt., kadaise priklausiusios Naugardo valstybei – buvo perduotos opričninio Vologdos vyskupo žiniai⁶. Daugelis Naugardo ikonų buvo išvežtos ir paskirstytos po įvairius Rusijos miestus, o į jų vietas suvežtos kito stiliaus maskvietiškos ikonos⁷. Simboliškai ikonos lyg pakartojo prieš šimtmetį vykusią naugardiečių tremtį.

Visa tai naikino net prisiminimus apie kadaise savarankišką, savitą, išdidų, nepaisantį Maskvos valios Didįjį Naugardą. Net pats miestas patyrė didelę transformaciją, kurią puikiai aprašo iškilus Naugardo istorijos tyrinėtojas V. Janinas: „Naugardą užpildo nauji gyventojai, kurių šaknys pasiliko kitoje dirvoje. Naujoje vietoje juos supa lyg nukirsto miško dar neišrauti kelmai, svetimų tėvų ir prosenių kapai. Sukaupę jėgas, naujieji žmonės pradeda taikyti neįprastą erdvę prie savo skonio – kitaip statyti, kitaip tapyti. Naujasis skonis reikalauja senojo „pagerinimo“. Rausvos sienos balinamos, senieji grakštūs stogai keičiami racionaliai beveidžiais keturšlaičiais, senosios šventovės vainikuojamos naujais proporcingai neatitinkančiais būgnais su ant jų užmaukšlintais svogūniniais kupolais vietoj senųjų šalmo pavidalo, kažkas griaunama, kažkas pridedama, pirminių sienų jau nematyti per naujus priestatus. Eklektinės transformacijos procesą laikinai sulėtino du kruvini Naugardo nuniokojimai...“⁸

Galiausiai XIX amžiuje Naugardas tapo kareivių ir provincinių biurokratų miestu, politinės tremties vieta. Apie tų laikų Naugardą A. Gercenas rašė: „Tai didelės kareivinės, prikimštos kareivių, ir maža kanceliarija, prikimšta valdininkų“⁹.

Naugardo prijungimas prie Maskvos buvo etapinis įvykis ne tik Naugardo, bet ir Rusijos istorijoje. Iš dalies tai matoma agrarinėje srityje. Iki 1478 m. Naugardo žemėje vyravusi tėvonijų žemėvalda buvo pakeista pomestijų – sąlyginių valdų – žemėvalda. Naujoji sistema garantavo Maskvai konfiskuotų žemių kontrolę. Užtenka pažvelgti į žemėlapį, kad suprastum, kokiais plotais pradėjo disponuoti Maskvos valdovai po Naugardo prijungimo. Tai turėjo labai sustiprinti padėtį monarchų, kuriems nesvetimos buvo patvaldiškos aspiracijos.

Rytų Europos geopolitinė padėtis gerokai pasikeitė Maskvai prisijungus Naugardą. Maskvos valstybės teritorija ir potencialas padidėjo mažiausiai dvigubai. Aišku, kad tokiomis aplinkybėmis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padėtis Rytuose labai susikomplikavo. Vietoj vidutinio dydžio Maskvos valstybės, kaupiančios jėgas santykiams su totoriais išsiaiškinti ir turėjusios keliskart pakartotinai reikalauti Naugardo paklusnumo, iškilo nauja geopolitinė galybė, kuri, beje, nedelsdama pareiškė pretenzijas į LDK rusiniškąsias žemes¹⁰.

Turint omenyje visas šias aplinkybes, manyčiau, verta dėmesio paskutinio savarankiškumo laikotarpio Naugardo politinės kryžkelės tema. Koks buvo Naugardo atsakas į didėjantį Maskvos spaudimą, kokie tolesni Naugardo raidos keliai buvo svarstomi, pagaliau koks kelias pasirinktas? Prisimenant Lietuvos svarbą Naugardo išorės politikai, šie klausimai aktualūs ir Lietuvos istorijos platesniam suvokimui.