tininkai nebūtų dirbę... Mes drąsiai ir viešai visiems pasisakėme esą katalikai, pripažįstą visas katalikų Bažnyčios mokslo tiesas...

Ėjome apaštalauti, skelbti kitiems Kristaus mokslo, jo reikalavimų, patys būdami neprisirengę, nesusipažinę nuodugniai su skelbiamomis idėjomis, nepasisavinę jųjų turinio ir praktikos reikalavimų. Dažnai savo asmenį, gyvenimo verčiami, pamiršę, vedėme kitus, auklėjome jaunesnius, raginome eiti tiesos keliu, patys miglotai jį vaizduodamiesi.

Tačiau ir nemokėdami vadovauti – apaštalauti nepalūžome, nors suskurdome, per ankstyvai pradėję save eikvoti, neiškrikome, nors ir jautėme masinį dvasios, savęs auklėjimo alkį“.

Be apžvelgtų trijų E. Turausko straipsnių, ateitininkijos veiklos istorijai reikšmingas ir 1928 m. vasario 16 d. kreipimasis į visus Ateitininkų federacijos narius, minint 10-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės metines, pasirašytas prof. S. Šalkauskio, prof. kan. P. Kuraičio, dr. E. Turausko ir K. Šapalo³⁶. Kreipimesi ne tik įvertinamas nueitas ateitininkijos kelias, bet ir nurodomos gairės ateičiai.

E. Turauskui būnant Ateitininkų federacijos Vyriausios tarybos pirmininku, žinomas dar vienas kreipimasis – atsišaukimas į visus Ateitininkų federacijos narius. Šis kreipimasis buvo ypatingo – trigubo – jubiliejaus proga: 1930 m. buvo minima Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktis 1 500 metų nuo didžiojo Katalikų Bažnyčios tėvo Šv. Augustino mirties ir 20 metų nuo ateitininkijos įsisteigimo. Kreipimąsi pasirašė prof. S. Šalkauskis (vyriausias ateitininkų vadas), prof. prel. P. Kuraitis (vyriausias Dvasios vadas), E. Turauskas (vyriausios tarybos pirmininkas) ir S. Rauckinas (generalinis sekretorius)³⁷. Kreipimesi akcentuojamos dvi veiklos kryptys: tautinė ir religinė, kurių darna glūdi pačioje ateitininkų, kaip lietuvių katalikų jaunuomenės organizacijos, prigimtyje...

Čia ypač ryški E. Turausko bei kitų ateitininkijos vadų nuostata auklėti jaunimą krikščioniška dvasia, atsižadėti savęs dėl kilnių tikslų, nepailstamai ir kūrybingai darbuotis Lietuvos gerovei...

***

Pirmajame 1927 metų „Ateities“ žurnalo numeryje pranešama: „Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas E. Turauskas šį mėnesį pradėjo redaguoti dienraštį „Rytas“³⁸. E. Turauskas vyr. redaktoriaus pareigas ėjo iki 1928 m. spalio 30 d. (kol buvo pakviestas Eltos direktoriumi). Su spauda E. Turauskas visada palaikė artimus ryšius: bendradarbiavo „Ateityje“, „Ryte“, „Lietuvoje“, prieškarinėje „Viltyje“, „Ganytojuje“, „Vade“, „Lietuvos balse“, „Židinyje“, „Žemaičių prieteliuje“ ir kt.

Pateiksime vieną E. Turausko straipsnį, išspausdintą „Žemaičių prieteliuje“. Tai mokslininko nekrologas itin mylimam pirmajam lietuviui Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulevičiui³⁹:

„Arkiv. Jurgiui Matulevičiui mirus.

Sausio 27 d. naktį 3 val. 45 min. atsiskyrė su šiuo pasauliu prof. Hagentorno klinikoje pirmasis lietuvis Vilniaus Vyskupas, nuo 1925 m. gruodžio 8 d. iki mirties valandai buvęs Apaštališku Vizitatoriumi Lietuvai, titularis Adulitanijos (misijų krašto) arkivyskupas Jurgis Matulevičius.

Liūdnu ir skaudžiu garsu ši žinia nuaidės per visą Lietuvą. Kiekvienas, kas turėjo progos asmeniškai pažinti a. a. arkivyskupą Jurgį, kiekvienas, kam yra tekę girdėti apie garbingojo velionies darbus Lietuvai ir Bažnyčiai, vis vien kokių pažiūrų jis bebūtų, skaudžiai pajus tą skaudų smūgį, kuris ištiko Lietuvą arkivyskupui mirus.

A. a. arkiv. Jurgis buvo įstabiai didelė asmenybė, kuri savo begaliniai kilniu ir šventu gyvenimu, geležine valia, nepaprastu švelnumu ir geniališku protu