jektyviais tyrinėjimų duomenimis. Yra žinoma ne vienas konkretus atvejis, kaip svetimieji - ir ne kartą ne be pa­grindo - yra kritiškai tą mūsų patriotiškai romantišką istoriografiją vertinę (...). Pavyzdžiui, svetimiesiems kaip tik­rą prekę negalima "eksportuoti" tokių mūsų spaudoje pasitaikančių teiginių: "Lietuvos valstybė jau egzistavusi maždaug Kristaus gimimo laikais, visi jos valdovai buvę karaliai ir ta "karalija" patvėrusi iki Steigiamojo susirinki­mo, kai jis 1920 m. paskelbė Lietuvą demokratiška respublika, Kriavo aktas esąs falsifikatas, greičiausiai 19-ame amžiuje sudarytas ir t. t."²⁰

Nesunku pastebėti, kad čia Z. Ivinskis taiko du metodologinius principus: filologinę kritiką, leidžiančią atpa­žinti falsifikatus, ir istoriografinės tradicijos kritiką vienalaikių šaltinių pagrindu. Tai principai, žinomi nuo Loren­co Valos laikų, juos konceptualizavo ir mokslinę vertę įrodė B. G. Niebuhras ir L. von Rankė. Žodžiu, tai XIX a. pirmos pusės istorijos metodologijos lygmuo, prie jo neverta sustoti plačiau - Z. Ivinskis visa savo kūryba parodė ištikimybę šiems dalykams. Atrodytų, įrodinėjimo aktualumą jie yra praradę. Tačiau ir šiandien (XX a. pabaigo­je!) Česlovo Gedgaudo vizija (apie "Kristaus laikais" egzistavusią Lietuvos pagoniškąją imperiją ir prieš jos istori­nio vaidmens vertinimą nukreiptą pasaulinio mokslo sąmokslą)²¹ priimama pas mūs rimčiausiais veidais - nuo „viršininkų" ministerijose ir televizijoje iki tūlo Kasparo, prisistatinėjančio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju²². „Patriotinė" dvasia tebetūno ne tik „visuomenėje", bet ir universitetuose! Zenono Ivinskio darbas ne­baigtas. Augijo arklidės tebelaukia savų heraklių.

3.2. Inventorinimo kritika ir lemtingų įvykių istorija

Istorijos mokslas niekada neišsivers be pradinio šaltinių aiškinimosi, aptarimo ir klasifikavimo. Tuo užsiima šaltinotyra ir archyvotyra. Metodologiniais dalykais nesirūpinančiam istorikui dažnai atrodo, kad tik tai ir yra istorijos mokslas. Tiesa, retas kuris nori būti padoriu šaltinotyrininku - gyvenimas verčia rašyti knygas ir disertacijas, todėl tampama istoriku, nušviečiančiu atskiras temas. Tad, užuot surinkę ir išleidę šaltinių tomus, istorikai parašo mo­nografijas, kur suregistruoti įvykiai ir įvykėliai, mūšiai ir muštynėlės. Z. Ivinskiui kaip niekam kitam tokia "kriti­nė" istoriografija buvo svetima. Jis rašė: "(...) ir nesikeičiant patiems faktams, gali keistis pažiūros į juos, jie gali būti naujai nušviečiami, surandamos naujos sąsajos, iškeliamos naujos priežastys. Istorija jau nebėra skirta įvy­kiams inventoriškai sužymėti, jai kaip tik rūpi įvykiai, turį visuomeninės reikšmės savo psichofiziniame priežastin­gume. Štai kodėl