Vilniaus Stepono Batoro universitete dirbę istorikai tyrinėjo įvairias Lietuvos istorijos problemas. Šie tyrinėjimai užima svarią vietą greta kitų Lenkijos istorikų darbų, bet istoriografijoje minimi rečiau. Todėl ir norėtųsi skaitytojams priminti profesorių H. Lovmianskio, S.Zajončkovskio, K. Chodynickio, S. Koscialkovskio darbus, jų požiūrį į Lietuvos istoriją.
Šiame straipsnyje apžvelgiamos H. Lovmianskio pažiūros į Lietuvos valstybės susidarymą. Autorius, puikus senosios Lietuvos istorijos žinovas, savo studijoje1 plačiai aptaria istorinę literatūrą, analizuoja gausius Prūsijos, Livonijos ir Lietuvos istorinius šaltinius, panaudojo archeologinius, onomastinius, kartografinius duomenis, kurių dalis buvo pirmą kartą įtraukta į istorinę apyvartą.
Pradžioje autorius apžvelgė Pabaltijo fizines ir geografines sąlygas bei jų įtaką krašto apgyvendinimui, apibrėžė baltų genčių ribas bei vidaus sienas tarp atskirų žemių.
Jis apžvelgė visų trijų kraštų gyventojų statistiką, aptarė apgyvendinimo vietas: lauką, sodybą ir jų gyventojų karinę, fiskalinę bei ūkinę organizacijas.
Analizuodamas ūkinį gyvenimą, H. Lovmianskis pirmiausia aptarė medžioklės, žvejybos ir drevinės bitininkystės paplitimą. Jis nesutiko su istorinės literatūros požiūriu apie didelę medžioklės reikšmę ir, remdamasis Ordino bei Lietuvos fiskaline sistema, teigė, kad medžioklė nebuvo pagrindinis pajamų šaltinis — tai tik antraeilė ūkio šaka. XV a. Ordino dokumentuose užfiksuotus atvejus, kai iš pasienio žemaičių reikalaujama činšo už medžioklę, jis vertino ne kaip ūkinį,
o kaip politinį manevrą, nes Ordinas siekė parodyti, kad tos Žemaitijos teritorijos priklauso jam. Ordine ir prie Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro XV-XVI a. buvo medžioklės |
dizainas ir programavimas giriaus