Tuo metu Lietuvos žydai sionistai teigė, jog žydų reikalams ministro, atstovaujančio ne tik savo tautos, bet ir valstybės interesams vaidmuo gali būti nepakankamas, ir todėl žydų reikalus, kaip valstybės gyvenimo sritį, turi reguliuoti speciali nuolatinė įstaiga. Oficialiai tokia buvo 1919 m. birželį pradėjusi funkcionuoti ministro be portfelio žydų reikalams kanceliarija, kuri, L. Garfunkelio tvirtinimu, faktiškai vykdė žydų reikalų ministerijos funkcijas¹². Deja, L. Garfunkelio padaryta išvada, jog „su tokia tvarka de facto sutiko ministerių kabinetas", mūsų nuomone, buvo labai klaidinga. Vyriausybė per visą šios žydų ministro kanceliarijos gyvavimo laikotarpį sutiko tik su tokiu jos (Žydų ministerija) pavadinimu, nesuteikdama jam ministerijos statuso prasmės. Oficialiai žydų reikalų ministras buvo „be portfelio", t. y. be ministerijos.

1919 m. birželio 29 d. Ministrų kabinetui pateiktame „Žydų reikalams ministerio darbo laikino įstatymo" projekte¹³ buvo nurodoma, kad žydų reikalų ministras šios tautybės gyventojus Lietuvoje organizuoja tautinės personalinės autonomijos pagrindu. Personalinė autonomija, kurios subjektas ir teisių reiškėjas yra „vienos tautybės žmonių sąjunga, remiasi principais: 1. Valstybė pripažįsta išrinktam tautinės sąjungos organui atstovavimo teisę, 2. Tautinė sąjunga perima iš valstybės dalį funkcijų ir tuo įgyja savivaldybės teises, kuriomis remiantis žydai renka savo tautinių reikalų atstovavimui ir tvarkymui centrinius vietinius valdžios atstovus"¹⁴. Žydų reikalų ministro, jo kanceliarijos darbui reikalingas lėšas projektas numatė skirti iš valstybės biudžeto¹⁵.

Tuo metu Paryžiuje vyko Taikos konferencija. Pasinaudojusi ja, Lietuvos vyriausybinė delegacija, į kurios sudėtį įėjo ir užsienio reikalų viceministras S. Rozenbaumas, siekė kontaktų, Lietuvos pripažinimo, įvairialypės paramos ir palankaus Lietuvai sprendimo sienų klausimu. Konferencijoje atskiru klausimu buvo aptarta ir žydų padėtis, atsižvelgiant į jos aspiracijas.

Dar 1918 m. spalio 25 d. sionistų organizacijos biuro patvirtintame Kopenhagos manifeste buvo iškelti tokie konkretūs žydų tautos siekiai: 1. Su­kurti savo valstybę Palestinoje; 2. Garantuoti visišką ir faktinę žydų teisių lygybę su kitais piliečiais; 3. Įgyvendinti žydų tautinę autonomiją kultūros, socialiniams ir politiniams reikalams žydų gyvenamose šalyse¹⁶.