joms, struktūrinti vieną ar kitą reiškinį, įžvelgti naujus procesus. Be to, minėtoje monografijoje galime įžvelgti ir epochų nulemtus poslinkius: pavyzdžiui, luomų kovą su Ordinu nulėmė ne tik silpnėjantis Ordinas, bet ir tuo metu gimstanti naujo tipo naujųjų laikų valstybė (o tai H. Boockmannui leido prabilti apie tam tikrą gimstančią istorinę savimonę, kurią, tarp kitko, turėjo ir prūsai. O lietuviškoji istoriografija iki šiol tesugebėjo referuoti apie nuolatos išnaudojamų prūsų vargingą gyvenimą, tad mintis, kad prūsai galėjo turėti istorinę savimonę, lietuviškajai istoriografijai yra svetima ar net piktybiškai pavojinga). Tad monografijoje istorinės sąmonės refleksijos ir multikauzalinis priežastingumas yra akivaizdus.

Einant šiuo keliu H. Boockmannui pavyko, atsiribojus nuo senosios vokiečių istoriografijos (išvengiant įvairių die Ostforschung klišių), naujai pažvelgti į Vokiečių ordiną ir jo vaidmenį rytinėse Baltijos jūros pakrantėse. Monografijoje Ordinas vaizduojamas toks, koks galėtų pakutenti ir lietuvio, pripratusio girdėti, kad ši vienuoliška valstybė tebuvo blogio įsikūnijimas Rytų Europoje, širdį. Iš tiesų autorius nesutiko su tomis Ordino daromomis blogybėmis, kurių ypač nešykštėjo XIV amžius. Bet kartu autorius ne be pagrindo pažymi, kad tos vadinamosios blogybės labiau ar mažiau buvo susijusios ir su to meto Europos ekonominėmis, politinėmis, pagaliau ir kultūrinėmis realijomis. Istorikui, prisiėmusiam teisėjo funkcijas, perskaičius minėtą monografiją taip ir lieka neaišku, ką reikėtų bausti dėl karo su lietuviais ar prūsais – Vokiečių ordiną ar visą krikščioniškąją Europą, o mintis, kad galbūt kažkur suklydo ir lietuviai, lieka svetima. Norime pasakyti, kad neretai lietuviškoji istoriografija kaltina visus už tariamas ar tikras lietuvių nesėkmes, bet, vos tik pabandoma gilintis į to meto politinę-socialinę ar kultūrinę lietuvių veiklos situaciją, tuojau pradedama šaukti, kad yra juodinama Lietuvos istorija ir raginama grįžti prie visagalio fakto kulto. O jeigu tie faktai yra nepalankūs, tuomet jie yra apskelbiami netikrais, suklastotais, svetimųjų užrašytais. Šiuo atveju H. Boockmannas bent jau parodė pastangas pakilti aukščiau faktų ir, įžvelgęs tam tikrus procesus, atskleisti, kaip ir kur link judėjo Vokiečių ordinas, tarkime, nuo Žalgirio mūšio iki Prūsų kunigaikštijos įkūrimo XVI amžiuje, arba kaip buvo tampama laisvaisiais Vokiečių ordino valstybės gyventojais pradedant Christburgo taikos sutartimi ir baigiant luomų sukilimu XV amžiuje. Lietuviškojoje istoriografijoje mintis, kad Pamedės teisynas buvo ir prūsų laimėjimas, o ne tik žiaurių nukariautojų primesta vokiškoji teisė, bus įvardijama kaip šventvagystė. Jei taip, tai ir H. Boockmannas turėtų būti įvardijamas vienu iš šventvagių… kuris nepritarė Ordino piktadarybėms.

Kaip minėta, monografija yra suskirstyta į dvylika skyrių (be įvado). Galbūt veikiamas tradicijų, autorius ne be pagrindo Ordino istoriją pradėjo nuo šios vienuoliškosios riterijos atsiradimo šv. Žemėje, t. y. baigiantis Kryžiaus karų epochai. Ypač svarbus yra antrasis monografijos skyrius, skirtas Ordino įsitvirtinimui imperijos (Vokietijos) žemėse. Neretai dažnas lietuvis žino, kada ir kaip Vokiečių ordinas atsikraustė į Rytų Baltijos jūros pakraščius, bet koks buvo tas Ordinas imperijoje, kaip jis augo, kokia buvo jo ekonominė, socialinė bazė, kokie socialiniai sluoksniai stojo tarnystėn ir kokia buvo vidinė Ordino struktūra, taip ir lieka neaišku. Išties Ordino būta ne tik Prūsijoje, kurios nukariavimo istorija yra pateikta monografijos trečiajame ir ketvirtajame skyriuose, bet ir daugelyje to meto imperijos žemių. Jau vien dėl šios priežasties parašyti vientisą ir tolygią Vokiečių ordino istoriją yra be galo sudėtinga. Juk reiškiniai, kurie vyko, pavyzdžiui, Viurcburgo komendos žemėse, nebuvo tapatūs reiškiniams, vyku-