Sovietmečiu ne tiek pačių sportininkų politinis ir ideologinis nusiteikimas (realiai jie nė neturėjo galimybių demonstruoti savo politinį nelojalumą), kiek jų pergalės įžiebdavo ir spontaniško nacionalizmo, ir masinio chuliganizmo apraiškas, kartu leisdamos tautai jas traktuoti kaip savo pasipriešinimo okupantams simbolį. Tokiu būdu sportas buvo įgavęs ir stiprų kultūrinės rezistencijos krūvį.

Galima teigti, kad iš visų SSRS respublikų būtent Lietuvoje nacionalizmas buvo ryškiausiai siejamas su sporto pergalėmis. Tai gerai iliustruoja pastovios antisovietinės devintojo dešimtmečio demonstracijos po futbolo rungtynių ir faktas, kad per tarptautines varžybas sporto mėgėjai Lietuvoje nuolat sąmoningai palaikydavo SSRS rinktinių varžovus. Tačiau reikia niuansuoti sovietmečio sporto įvykių simbolines interpretacijas. Pergalės, nesvarbu, kurioje sporto šakoje, vertė priklausė nuo: 1) varžovų tautybės (labiausiai nemėgti rusai); 2) varžovų sportinio pajėgumo (kiekvienoje sporto šakoje vis kiti konkurentai); 3) to, su kuo žmonių sąmonėje asocijavosi varžovų atstovaujamos sporto draugijos, pavyzdžiui, CASK, kaip sovietų kariuomenės, ar „Dinamo“, kaip KGB, simboliai, ir taip toliau.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sportas buvo priverstas pereiti iš valstybės reguliuojamos infrastruktūros į privatų sektorių. Šis procesas buvo skausmingas. Daugiau nei pusantrų metų trukęs tarptautinių sporto federacijų boikotas beveik sugriovė Lietuvos sporto sistemą. Staigūs pokyčiai jam atnešė daug daugiau žalos nei kitoms reformuojamoms gyvenimo sritims. Atsigaudamos po šios krizės, ne visos sporto šakos sugebėjo adekvačiai prisitaikyti prie naujų socialinių ir ekonominių salygų.

Palyginti su sovietmečiu, šiandienos sporte didelę reikšmę turi vadyba, reklama ir žiniasklaidos formuojamas atskirų sporto šakų ir sportininkų įvaizdis. Tai iliustruoja vis didėjantis atotrūkis tarp sėkmingiausiai krizę įveikusio krepšinio ir kitų sporto šakų, ypač futbolo, kuris dėl nevykusios vadybos prarado sovietmečiu turėtas puikias pozicijas.

Nepaisant to, kad praeityje sportas turėjo didelę reikšmę palaikant lietuvių tautinę savimonę, šiandien tik iškilių pergalių atvejais jis sugeba vėl sutelkti stiprias „emocines bendruomenes“. Tačiau iš esmės šiandieninės Lietuvos visuomenės domėjimasis sportu yra daugiau proginis, gal net atsitiktinis reiškinys, neturintis patvarumo kasdienybėje. Tai galima aiškinti ir gaju įpročiu sieti sportą su priešprieša kitataučiams, ir pomėgiu ieškoti jame politinių poteksčių. Todėl iki šiol išlieka tendencija daug labiau domėtis lietuvių dalyvavimu tarptautinėse varžybose nei nacionaliniais čempionatais. Pastarieji tampa labai menkos visuomenės dalies dėmesio objektu, išskyrus galbūt Lietuvos krepšinio lygos superfinalą, atspindintį dviejų didžiausių miestų – Vilniaus ir Kauno – priešpriešą.

Iš esmės XX a. Lietuvos sporte vykę procesai, kad ir vėluodami bei smarkiai veikiami konkretaus laikotarpio socialinių ir politinių aplinkybių, yra gana panašūs į savo analogus Vidurio ir Rytų Europoje. Ir čia galima fiksuoti sporto, iš pradžių kaip kultūrinio, vėliau politinio ir galiausiai ekonominio ištekliaus panaudos viešajame gyvenime sampratų kaitą.