Santykis su sovietine lietuvių istoriografija po 1990 m., jo sociokultūrinė trajektorija, žinoma, subrandino tam tikras bendrąsias tyrimo prielaidas. Norėdamas komunikuoti su šiandiena, disertantas, be abejonės, turėjo jomis remtis (juk moksle visada einama nuo to, kas žinoma, prie to, kas nežinoma), suproblemindamas ir kartu konceptualizuodamas jas. Jam įtikinamai pavyko pademonstruoti, jog būtų pernelyg paprasta, neišmintinga ir kartu ideologiška visą sovietinę / sovietmečio istoriografiją nurašyti kaip istoriografinį balastą. Net tokia tuometine moksline produkcija traktuojama istoriografijos atmaina kaip sovietinis istoriografinis prezentizmas gali būti sociokultūrinio istorinės kultūros tyrimo šaltinis. Taigi atmesti lengva, tačiau kur kas sudėtingiau susidaryti korektiškas požiūrio į sovietinę lietuvių istoriografiją prielaidas ir pradėti nuoseklų tyrimą, atskiriant vienadienius ir išliekamąją vertę turinčius dėmenis, požiūrius, autorius. Prie šio svarbaus uždavinio ginamoje disertacijoje ir sustojo Aurimas Švedas, studijų metais telkęs dėmesį ir prasimankštinęs su Lietuvos istorijos istoriografijos riboženklinių veikalų teorinio metodologinio plano teorija ir praktika3.

Tyrinėjama problematika, kaip ne kartą pastebėjo kritinės diskusijos apie disertaciją dalyviai, dar šiandien tebėra konfliktiška, sunkiai metodologiškai ir psichologiškai deaksiologizuojama. Ir ne tik todėl, kad disertantas, tyrinėdamas sovietinės lietuvių istoriografijos oficialaus diskurso kūrimosi, sklaidos ar skeldėjimo procesus, pirmiausia identifikuoja tam tikrus konfliktus, spaudimą, prieštaras, kūrybiškos minties genezę personalijų lygmeniu. Tuomet tyrinėtojas priverstas aiškiai deklaruoti savo vertybes. Darbo autorius tai ir padarė, savo tyrimą pirmiausia susiedamas, anot T. Bairašauskaitės, su istorijos, kaip mokslo, vertybėmis. Tačiau ir dėl gerokai platesnio tyrinėjimo prielaidas atakuojančio konfliktinių situacijų lauko. Sovietinės lietuvių istoriografijos analizė ir šiandien lieka savotiškas intelektinių įtampų poligonas. Viena vertus – hipotetinė, pirminiais šaltiniais grindžiama sovietinės Lietuvos istoriografijos tikrovė, kita – tiriamojo laikotarpio amžininkų buvimas įtakos ir galios pozicijose ir tuo metu, kai istorikas atlieka savo tyrimą (Z. Norkus). Prieš akis atsiveria subtilus, o kartu ir prieštaringas sovietmečio istorikų elgsenos modelių ir identitetų pasaulis: nuo „idėjinio komunisto“, kaip tam tikro intelektualinės veiklos tipo, studijų konceptualizavimo (A. Kulakauskas) iki „antrojo alternatyvų paieškos kelio“ pavyzdžių (R. Čepaitienė). Šalia to dar pabrėžiant sovietinės lietuvių istoriografijos kaukėtą, beveidį ar net simuliakrinį pobūdį, maža to, žinant bene populiariausią šiandieninę sovietmečiu dirbusių istorikų autorefleksijos giją apie sąmoningą „slėpimosi už fakto“ metodiką konkrečioje darbo praktikoje, regis, įtampa išauga atvirkščiai proporcingai sovietinės lietuvių istoriografijos pažintinėms galimybėms. Vienoje pusėje – šiandieninių istorikų atminties vietos apie sovietmečio istorikų situaciją, kitoje – šiandieninis tyrinėtojas, susikūręs distanciją, tačiau sunkiai panaikinantis sociokultūriškai ir vertybiškai probleminį santykį. Nenuostabu, kad tokiam tyrimui reikia ypatingos kantrybės ir atsidavimo darbui – tai aktyviai pabrėžė disertacijos kritinės diskusijos dalyviai.

Rašant ilgesnį kritinį straipsnį apie Aurimo Švedo disertacijos gynimą, akivaizdu, reikėtų visas disertacijos gynimo metu generuotas kriti-

---

 3 Aurimo Švedo bakalauro bei magistro darbai: „H. Łow-miańskio veikalo „Studija apie lietuvių visuomenės ir valstybės atsiradimą“ metodologiniai principai“ (1998) ir „Lietuvos socialinės istorijos paradigminiai veikalai (ankstyvosios LDK problematika)“ (2000). Abu darbai apginti Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje. Šių darbų, kaip ir apgintos disertacijos, mokslinis vadovas – prof. A. Bumblauskas.