Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, besidomintiems karo istorijos klausimais atsivėrė naujos galimybės. Šio straipsnio autorius, remdamasis Lietuvoje esančia archyvine medžiaga, taip pat tiek Rusijoje, tiek tarpukario Lietuvoje ėjusia periodine spauda, tiesioginių to meto įvykių dalyvių memuarine literatūra ir kitais šaltiniais, 1992 m. paskelbė darbą apie lietuvių karių tautinį sąjūdį Rusijoje 1917–1919 m.²² Jo pirmajame skyriuje supažindinama su lietuvių karių tautiniu judėjimu Rusijos armijoje, Petrograde įkurtos lietuvių karių sąjungos veikla, įvykusių dviejų karių suvažiavimų darbu ir juose priimtais nutarimais, Smolenske įkurtos tautinių pulkų steigiamosios komisijos veikla ir kt. Antrajame skyriuje pagrindinis dėmesys skirtas lietuvių karinių dalinių (Atskirojo bataliono Vitebske, Lietuvių atsargos bataliono Smolenske, Atskirojo bataliono Rovne, Lietuvių dragūnų diviziono Valke, Vytauto Didžiojo bataliono Sibire ir 226-osios lietuvių lauko ligoninės Ungėnuose) organizavimui, jų įvairiapusei veiklai ir tragiškam žlugimui. Darbo pabaigoje pridėta 16 dokumentų priedų, kurie padeda geriau suvokti lietuvių karių tautinio sąmonėjimo procesą, jų pastangas įkurti karių sąjungą ir į ją telktis, taip pat pridėti karių suvažiavimų protokolai, priimtos rezoliucijos Lietuvos ateities bei tautinių dalinių steigimo klausimu ir kt. medžiaga.

Kartu reikia pažymėti, kad dėl šaltinių trūkumo iki šiol tyrinėtojams nepavyko visiškai atsakyti į keletą klausimų, iš kurių bene svarbiausi yra šie:

1. Tarpukario Lietuvoje kai kuriose memuarinio pobūdžio publikacijose teigiama, kad, nors po Spalio ginkluoto perversmo Rusijoje bolševikai vykdė represijas, smarkią propagandą ir agitaciją, jiems nepavyko patraukti į savo pusę lietuvių karių ir kad perėjusių pas juos buvę tik vienetai. Tuo tarpu pokario istorikai savo publikacijose minėta tema tvirtino, kad tokių „susipratusių“ lietuvių, nuėjusių tarnauti bolševikams, buvę „daug“. Deja, nei vieni, nei kiti pagrįsti savo teiginių konkrečia dokumentine medžiaga neįstengė ar nenorėjo to padaryti.

2. Tiek tarpukario Lietuvoje, tiek išeivijoje daugelį tyrinėtojų domino (ir dabar tebedomina!) klausimas, kaip galėjo atsitikti, kad 1919 m., formuojant Vytauto Didžiojo batalioną Sibire, jo vadovybė priėmė į šį apie 100 iš Anglijos atvykusių ir bolševikus rėmusių lietuvių savanorių, kurie vėliau batalione įvykdė perversmą, nuginklavo jo karius ir nuvedė pas bolševikus.

Kelia nuostabą tas faktas, kad buvęs šio bataliono vadas karininkas P. Linkevičius, atsakingas už šio dalinio formavimą, anksčiau minėtoje atsiminimų knygoje vaizdžiai ir įdomiai aprašydamas turiningą bataliono gyvavimo laikotarpį, kažkodėl nenorėjo ar neišdrįso atvirai pasakyti visos tiesos.

Taigi ateities tyrinėtojams lieka uždavinys užpildyti šias ir kitas spragas, visų pirma bandant nukreipti žvilgsnį ir pastangas į šiandieninius Rusijos archyvus, žinoma, jeigu juose dar išlikusi dokumentinė medžiaga dominančiais klausimais.

2. Dėl Lietuvos ginkluotųjų pajėgų kūrimo 1918–1920 metais

Lietuvos kariuomenė buvo pradėta kurti nepaprastai sudėtingomis sąlygomis – įveikiant sunkius Pirmojo pasaulinio karo bei vokiečių okupacijos padarinius ir kovojant su gausiais vidaus ir ypač išorės priešais.

Nors šia tema archyvinės ir apskritai dokumentinės

______________________________________________________

22 V. Lesčius. Lietuvių karių tautinis sąjūdis Rusijoje 1917–1919 metais. Vilnius, 1992.