1939 m. spalį KV atstovai buvo įsitikinę, jog Vokietija su Lietuva per du mėnesius sudarys sutartį dėl vokiečių iškeldinimo. Prie KV buvo įkurtas Persikėlimo komitetas, kuriam vadovavo R. Kosmanas60. Visa minėto komiteto struktūra buvo gerai apgalvota ir leido ne tik greitai perduoti informaciją, bet ir kontroliuoti visą bendruomenę. A. Arbušauskaitė pažymi, kad „nors šis „Persikėlimo komitetas“ vėliau Vokietijos ir SSRS pasirašytoje Gyventojų mainų sutartyje nebuvo numatytas, jo atliktas iki išvykimo ir atliekamas po išvykimo darbas buvo svarbus visais atžvilgiais“61. 1941 m. SSRS ir Vokietijos derybų metu KV bendradarbiavo su Vokietijos delegacija, per savo oficiozą „Deutsche Nachrichten für Litauen“ formavo bendruomenės nuomonę ir modeliavo Vokietijos pageidaujamą elgseną. KV Persikėlimo komiteto veiksmai vertintini kaip ypatingos svarbos sprendimai, kadangi jie lėmė bendruomenės narių likimus. Būtent tautiečių kontrolė, grasinimų bei psichologinio spaudimo panaudojimo atvejai ir ryšiai su Vokietijos institucijomis verčia kitaip kvalifikuoti KV įgaliotinių veiksmus, t. y. laikyti juos ne bendruomenės, bet Vokietijos interesų vykdytojais, tam tikra prasme dirbusiais represinių SS struktūrų darbus.

1939 m. gruodį Berlyne vykusioje vokiečių draugijų konferencijoje KV ir kitos vokiečių organizacijos bei liuteronų bažnyčia buvo įpareigoti įtikinti visus vokiečius išvykti. Dvejojantiems buvo daromas spaudimas. Ypač daug grasinimų vokiečiai susilaukė 1940 m. pradžioje, kai ėmė abejoti Vokietijos pergale kare. Kai kurie pareiškė norą išstoti iš KV ir likti Lietuvoje. Tačiau KV pasiuntė agitatorius, kurie įtikino abejojančiuosius, kad visi vokiečiai turės išvykti62. Archyviniai dokumentai taip pat patvirtina, jog klausimas, ar galima neišvažiuoti, išvis nebuvo keliamas. Buvo teigiama, kad kiekvienas, ar norės, ar nenorės, turės išvykti. Taigi Vokietijos nurodymu Persikėlimo komitetas darė spaudimą tautiečiams ir ėmėsi įvairių neteisėtų priemonių.

Visa informacija iš Lietuvos vokiečių iškeldinimą vykdančių institucijų buvo perduodama Persikėlimo komiteto vadovui R. Kosmanui. Tam, kad ši slapta informacija nepatektų į Lietuvos VSD pareigūnų rankas, minėto komiteto nariai patys vykdavo į Berlyną gauti naujų instrukcijų. 1939 m. gruodžio pabaigoje KV atstovai buvo išvykę į buvusios Lenkijos Zichenau apylinkes, kur Vokietija numatė apgyvendinti Lietuvos vokiečius63. 1940 m. Persikėlimo komitetas uoliai vykdė VoMi nurodymus, rengė dešimtis nelegalių agitacinių susirinkimų visuose KV skyriuose64. Pažymėtina, kad VSD pareigūnai žinojo apie nelegaliai, be reikalingo administracijos leidimo, KV surengtus agitacinius susirinkimus, tačiau priemonių tai stabdyti ėmėsi tik kai kuriais atvejais, išrašydami administracinės teisės pažeidimo protokolą ir paskirdami sumokėti baudą.

1939 pabaigoje – 1940 m. KV darbai, susiję su Lietuvos vokiečių iškeldinimu, vyko permainingai. Tokį nepastovumą nulėmė 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavusios SSRS slaptos derybos su Vokietija. Berlynas čia duodavo nurodymus KV kuo skubiau ruoštis iškeldinimui, čia vėl atšaukdavo nurodymus ir liepdavo lauk-

---

 60 Arbušauskaitė A. Min. veik., p. 41. (Komiteto struktūra: 1) socialinis skyrius, kuris rūpinosi neturtingų etninių vokiečių labdaringa ir kitokia veikla; 2) sanitarinė tarnyba; 3) paruošiamoji tarnyba; 4) statistikos skyrius; 5) transporto skyrius; 6) vietos komitetai provincijoje.)

 61 Ten pat, p. 42.

 62 VSD biuleteniai 1940 m. // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 225, l. 10.

 63 VSD Kriminalinės policijos Marijampolės apygardos biuleteniai 1940 m. // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 611, l. 38.

 64 Ten pat, l. 31.