pagilino lietuvių tautos įsitikinimą, jog tuometine lenkų politika pasitikėti negalima.

Taigi nors lietuvių kariuomenei Kazimieriškių kautynės su lenkais baigėsi sėkmingai, žygiavimą į Vilnių kuriam laikui sutrukdė. O G. Gajaus vadovaujamas bolševikų III korpusas, žaibišku greičiu verždamasis pirmyn, liepos 14 d. popietę užėmė miestą ir aplenkė lietuvius, kurių
VII pėst. pulko ltn. Juozo Černiaus vadovaujama VII kuopa su husarų būriu įžengė į Vilnių liepos 15 d. apie 14 val. Tuo ji atliko svarbų uždavinį – užfiksavo Lietuvos kariuomenės įžengimą į savo sostinę.

Netrukus, tą pačią dieną, pro Rykantus į Vilnių atvyko ir I pėst. divizijos vadas plk. ltn.
K. Ladyga drauge su Vilniaus m. ir apskr. komendantūrai skirtais daliniais. Visų tautų Vilniaus gyventojai juos džiaugsmingai sutiko. Miestas pasipuošė lietuvių tautinėmis vėliavomis²⁶. Kadangi jau galiojo liepos 12 d. pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, pripažinusi Vilnių Lietuvai, Raudonoji armija nesipriešino lietuvių kariuomenės dalinių įžygiavimui į miestą.

Į Vilnių atvykusios Lietuvos kariuomenės dalys greit iš jo pasitraukė, nes norėta išvengti nesusipratimų su bolševikais dėl jų varytos propagandos tarp karių lietuvių. Vilniaus miesto valdymas iki 1920 m. rugpjūčio 26 d. faktiškai buvo rusų bolševikų žinioje. Jame tebuvo likusi lietuvių Vilniaus komendantūra, kuri budriai sekė, kad bolševikai neterorizuotų vietos gyventojų. Taktiškas ir energingas Vilniaus miesto komendantas kpt. Vl. Kurkauskas tuo sudėtingu laikotarpiu daug gero nuveikė vietos gyventojams²⁷.

Liepos 16 d. Vilniaus atgavimo proga Kaune įvyko didelė manifestacija. Steigiamojo Seimo nariai kun. M. Krupavičius, V. Požėla, kun. J. Tumas ir kt. sakė karštas kalbas. Žmonių minia nuo Steigiamojo Seimo rūmų patraukė prie prezidentūros, Ministrų kabineto, Krašto apsaugos ministerijos, prancūzų ir anglų misijų. Visur buvo sakomos kalbos, giedami himnai. Ypač įspūdinga buvo prie anglų misijos, kur kun.
J. Tumas pasakė labai jausmingą kalbą, dėkodamas anglams už jų palankumą Lietuvai. Orkestras sugrojo anglų ir Lietuvos himnus, minia šaukė „Valio, Anglija!“ Anglų misijos vardu minią sveikino plk. R. B. Vard’as²⁸.

3. Lenkų brigados nuginklavimas ir internavimas

Raudonoji armija, užėmusi Vilnių, užkirto kelią kai kuriems lenkų daliniams tvarkingai pasitraukti. Vienas iš tokių buvo lenkų plk. S. Paslavskio vadovaujama IV brigada, liepos 14 d. buvusi tik už kelių kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus.

Reikia pažymėti, jog tiek lietuvių, tiek lenkų karinėje literatūroje apie šios brigados tolesnį likimą pateikiama nemažai prieštaringų teiginių. Vienur tvirtinama, jog ji buvo nuginkluota Maišiagalos apylinkėse, kitur – apie Kaišiadoris ar Kruonį. Be to, kalbant apie brigados dydį bei ginkluotę taip pat pateikiami labai skirtingi skaičiai.

Aišku tai, jog liepos 14 d., sužinojęs, kad Vilnius jau bolševikų užimtas ir nebegalima eiti pietų ir pietryčių kryptimi, plk. S. Paslavskis įsakė brigadai susitelkti prie Vilniaus–Maišiagalos vieškelio Bondarių apylinkėje. Supratęs, jog prisijungti prie kitų lenkų dalinių galimybės nėra, jis paliko brigadą vadovauti savo pavaduotojui papulk. Modelskiui, o pats nuvyko iš pra-

___

26 J. Petruitis. Laisvę ginant. Čikaga, 1952, p. 36.

27 K. Žukas. Žvilgsnis į praeitį. Čikaga, 1959, p. 283–284.

28 Ats. plk. J. Petruitis. Mūsų žygiai. Kaunas, 1937,
t. 2, p. 37.