metu posėdžiavo Antantės valstybių atstovai, prašyti karinės pagalbos. Šį kartą sąjungininkai, prieš žadėdami lenkams dar kartą pagelbėti, smarkiai kritikavo juos už ginčus su Lietuva, dalies jos teritorijos užgrobimą, reikalavo nedelsiant pasitraukti iš Vilniaus ir jį grąžinti Lietuvai, netrukdant jos kariuomenei įžengti į miestą¹⁰.

Sąjungininkų reikalavimu, Lenkijos ministras pirmininkas V. Grabskis liepos 10 d. nedelsdamas pasirašė protokolą perleisti Lietuvai Vilnių ir jo apylinkes pagal 1919 m. gruodžio 8 d. sąjungininkų nustatytą vadinamąją G. Curzono liniją. Taigi Lenkija tada sutiko, kad sąjungininkai išspręstų Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimą¹¹.

Spa sutartis buvo skaudus lenkų diplomatijos pralaimėjimas. Tai pripažino ir lenkų istorikai P. Losovskis¹² bei M. Novak-Kielbikowa¹3. Minėtas Lenkijos pralaimėjimas Spa ir paskui liepos 12 d. pasirašyta Sovietų Rusijos ir Lietuvos taikos sutartis, pripažinusi Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai, galutinai užkirto Lenkijai kelią diplomatiniu būdu laimėti Vilnių. Nepatenkinti tokia įvykių eiga, lenkų kariniai veikėjai, vis dar tikėdamiesi sulaikyti Raudonosios armijos puolimą, neplanavo ir neskubėjo perleisti Vilnių lietuviams, tuo klausimu vėl siūlydami betarpiškas Lenkijos ir Lietuvos derybas¹⁴.

2. Šiaurės rytinių Lietuvos teritorijų išlaisvinimas

Iki 1920 m. liepos pradžios lenkų kariuomenė buvo įsibrovusi į Lietuvos teritoriją iki šios linijos: Turmantas–Smalvos–Pakalniai–Lyduokiai–Pabaiskas–Sližiai–Gudonys–Gegužinė–Neris iki Gačionys–Gervėnai–Kaliesninkai–Alovė–Ilgininiai–Merkinė–Nemunas–Augustavo kanalas–Maros upė–Būdvietis–Balonės ež.–Galadusio ež.–Beržininkai–Vaičiuliškis–Vištytis¹⁵.

Lenkai, kariaudami su Sovietų Rusija, Vilniaus frontą vadino lietuvių–gudų frontu. Jame, be kitų dalinių, veikė ir vadinamoji lietuvių ir gudų divizija.

Lietuvos vyriausybė buvo nusistačiusi, kad lenkų pasitraukimu būtina pasinaudoti ir, jiems traukiantis, užimti Lietuvai priklausančią teritoriją. Pažymėtina, kad 1920 m. pradžioje sumažinus kariuomenės kontingentą, tų metų vasarą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų turėtose trijose divizijose tebuvo 25,5 tūkst. karių¹⁶.

Bolševikams spaudžiant, liepos 6 d. 4 val. lenkai buvo priversti palikti Daugpilio miestą bei tvirtovę ir pradėjo trauktis iš Lietuvos teritorijos. Kitą dieną Lietuvos karinė vadovybė, siekdama išvengti kruvinų susidūrimų su bolševikais, įsakė dalinių vadams, susitikus su bolševikais, paskirti karininkus parlamentarus ir užimti lenkų paliekamas vietoves iki linijos Laukesa–Temenas–Toržekas–Drūkšiai. Pirmieji demarkacijos liniją peržengė IX pėst. pulko daliniai, stovėję gen. ltn. J. Galvydžio-Bykausko vadovaujamos III divizijos kairiajame sparne. Tą pačią dieną jie užėmė geležinkelio liniją nuo Kaukonių (Kalkūnų) iki Smalvų ežero, Turmante paėmė į nelaisvę keletą nuo savo dalinių atsilikusių lenkų kareivių ir du traukinio vagonus¹⁷.

___

10 A. E. Senn. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920. Vilnius, 1992, p. 161.

11 P. Lossowski. Stosunki Polsko-Litewski…, p. 210–211.

12 Ten pat, p. 211.

13 M. Nowak-Kielbikowa. Polska–Wielka Brytania w latach 1918–1923. Warszawa, 1975, p. 216.

14 Pr. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija…,
p. 584.

15 Dr. A. Rukša. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės..., p. 368.

16 V. Lesčius. Lietuvos kariuomenė 1918–1920. Vilnius, 1998, p. 162.