Mindaugas buvęs tos giminės seniūnas. Vėliau Lietuva buvo Gediminaičių nuosavybė. Krėvos sutartis buvo daroma tik jų valia. Krėvos sutartis nebuvo unijos aktas, nes joje nebuvo tarpvalstybinio sandėrio. Joje buvo vien Jogailos įsipareigojimai (Litwa miała być wcielona). Inkorporacija pasirodė negalima dėl skirtingų santvarkų. Bet nuo 1386 m. lenkai pradėjo recepciją. Tai ir buvusi sandėrio reikšmė. Išorinis faktorius – vis didėjanti Maskvos galybė. Lenkija priartėjo prie Rytų Europos interesų, o Lietuva buvo pastūmėta į Vakarus. S. Kutšeba pavadino 1569 m. uniją kaip realią, „išimtinai seimo unija“. Bet liko atskiros valstybinės institucijos, nors ir analogiškos Lenkijai. Nauja buvo tik tai, kad prie karaliaus (nuo 1573 m.) buvo skirti senatoriai rezidentai. Lietuva turėjo kodifikuotą teisę, o Lenkija vadovavosi paprotine teise. Šiuo požiūriu Lietuva buvo pranašesnė. Net 1764 m. buvo sudarytos atskiros iždo ir karo komisijos. Unifikacijos pradžią S. Kutšeba įžvelgė tik nuo 1775 m. bendros Nuolatinės tarybos Varšuvoje. 1791 m. gegužės konstitucija esą panaikino dualistinę valstybę. Tai buvo įmanoma, kai dėl asimiliacijos iš tikrųjų tos valstybės pačios suvienodėjo ir susiliejo.

S. Kutšeba unijos istoriją periodizavo taip: 1. 1386–1401 m. – Lietuvos inkorporacija, 2. 1401–1569 m. – personalinė (valdovinė) unija, 3. 1569–1790 m. – reali unija, kai abi valstybes vienija bendras parlamentas, ir 1791 m. gegužės 3 d. unijos panaikinimas ir unitarinės valstybės sukūrimas.

Naują požiūrį į viduramžių Lietuvą išdėstė Janas Jakubovskis²¹. Jis pastebėjo, kad lietuvių etnosas XVI a. sudarė apie pusę valstybės gyventojų, o rusų kalbos vartojimas Lietuvos kanceliarijoje negali būti įrodymas, jog Lietuvos valstybė buvo rusiška. Metraščiai buvo rašomi rusų kalba, bet iš jų dvelkė lietuviška dvasia. Lietuvos Statutuose atsispindėjo ne tik rusų, bet ir lietuvių paprotinė teisė. Lietuvių etnosas turėjo politinę pirmenybę, o ilgainiui lotynizuojant jų kultūrą (nuo XVI a. pabaigos) įgijo kultūros persvarą prieš rusų kultūrą. Etninė Lietuva buvo svarbiausia valstybės dalis dar ir todėl, kad joje buvo dvi sostinės Vilnius ir Trakai. Taigi lietuvių etnosas dominavo Lietuvos valstybėje. Jis pirmas iš lenkų pareiškė, kad ikiunijinė Lietuva nebuvo nei laukinė, nei dykra. Jo pareiškimas sukėlė didelį atgarsį²². Prasidėjo diskusija apie lietuvių nobilių kilmę. Vieni lenkų istorikai teigė, kad tik 1387 m. įvykęs socialinio gyvenimo perversmas, kiti, – kad lietuvių visuomenė priėmė iš lenkų tik juridines formules, o gyvenimą keitė evoliucijos būdu. Vladislovas Semkovičius manė, kad 1387 m. Jogailos privilegija davė pradžią naujai Lietuvos ateičiai, nes iki tol Lietuvos nobiliai buvę tik „armigeri“ ir neturėję paveldimos žemės nuosavybės. Unijos nuopelnas ir buvęs tai, kad lietuviai lenkų pavyzdžiu tapę nobiliais–žemvaldžiais.²³

Priešingai manė Oskaras Haleckis – 1387 m. Jogailos privilegija Lietuvos bajorams tik patvirtinusi jau susiklosčiusią lietuvių nobilių žemės nuosavybę²⁴, o Vitoldas Kamieneckis „nukėlė“ žemvaldžių atsiradimą Lietuvoje į XV a.²⁵ Jis rašė apie lietuvių visuomenės kraštutinį atsilikimą ir primityvumą. Lietuvos valstybę sukūręs Gediminas. Ją sudarė įvairūs etniniai elementai. Rusai dominavę toje valstybėje. Religiniu požiūriu toji valstybė buvo taip pat nevienalytė. Politiškai