|
|
| |
 |
| |
Archyvai (6 Tomas) |
|
| |
|
|
| |
| ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 6 |
| atstovui Vokietijos kariuomenės štabo referentas lenkų–lietuvių reikalams kpt. Lancas išdėstė ateityje galinčio įvykti Tarybų Sąjungos ir Vokietijos karo prieš Lenkiją planą. Plk. K. Škirpa pastebėjo, kad jei toks karas prasidėtų, Lietuvos kariuomenė galėtų užimti Vilnių ir teritoriją, kurią Tarybų Rusija 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi buvo pripažinusi Lietuvai, ir toliau laikytųsi neutraliai, nedalyvaudama tolesniuose karo veiksmuose. Kpt. Lancui ne tik neprieštaraujant tokiems Lietuvos kariuomenės veiksmams, o dargi pageidaujant, kad Lietuvos kariuomenė galėtų ir toliau tęsti puolimą už Gardino, plk. K. Škirpa aiškino, jog „...Lietuva tik tada galėtų dalyvauti tolimesniuose veiksmuose prieš lenkus, jei Tarybų Rusija ir Vokietija tam tikru aktu garantuotų Lietuvos nepriklausomybę...“21 Taigi 1930 m. spalio 15 d. plk. K. Škirpa, Vokietijos ir Lietuvos vyriausybėms pradėjus nesutarti dėl Lietuvos vykdomos politikos Klaipėdos krašte, dėl to didėjo ir abiejų nesutariančių pusių tarpusavio nepasitikėjimas, savo iniciatyva bando sužinoti apie Lietuvos nepriklausomybės garantijų iš Vokietijos ir Tarybų Sąjungos pusės galimybes. Plk. K. Škirpos pasiūlymas aiškiai siekė užangažuoti Vokietiją ir Tarybų Sąjungą remti Lietuvą jos kovoje dėl Vilniaus ir tai faktiškai patvirtinti atskiru dokumentu. Taigi tai buvo ir užimtosios Lietuvos užsienio politikos linijos Vilniaus klausimu užfiksavimo bei sustiprinimo siekis. Vokietijos ir Tarybų Sąjungos garantijų kovoje dėl Vilniaus toks aktas, be abejo, galėjo tapti Lietuvos užsienio politikos orientacijos į Vokietiją ir Tarybų Sąjungą teisiniu bei faktišku pagrindu. Plk. ltn. Bredovas tokiam Lietuvos karo atašė pasiūlymui neprie-štaravo. Informuodamas apie tai Lietuvos kariuomenės vadovybę plk. K. Škirpa, matyt, tikėjosi, jog pastaroji kreipsis į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją ar Respublikos prezidentą, skatindamas imtis reikiamos diplomatinės akcijos. Apie tai, kad iš Lietuvos kariuomenės vadovybės pusės būtų daryta žygių užsienio reikalų ministerijoje, esanti archyvinė medžiaga tiesiogiai neatspindi. Tačiau prie 1932 m. gruodžio 9 d. pasiųstos plk. K. Škirpai į Berlyną instrukcijos, nurodžiusios jam ir toliau plėsti gerus Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių santykius, bet reikalavusios tik neoficialiai svarstyti karines hipotezes, buvo pridėta ir Lietuvos kariuomenės vadovybės nuomonė. Lietuvos kariuomenės vadovybė mane, kad tuo metu (1932 m. gale – L. L.) buvo „...patogiausias momentas mėginti pasiekti su vokiečiais kurių nors konkrečių ir aiškiai formuluotų susitarimų: 1) pasižadėjimą dėl Klaipėdos; 2) išgauti pasižadėjimą Vilniui remti ir iš Vokietijos, ir iš SSSR; 3) abiems štabams (Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių – L. L.) derinti savo veiksmus...“22. Tuo tarpu, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos nuomone, išorinis saugumas dėl Klaipėdos Vokietijos atžvilgiu buvo patikrintas, o 1928 m. sausio 29 d. Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl sienų buvo pakankama garantija Lietuvos suverenitetui Klaipėdos krašte. Taigi akivaizdžiai matome plk. K. Škirpos ir Lietuvos kariuomenės vadovybės nuomonių sutapimą Vilniaus klausimu, tačiau pastebime ir papildomą kariuomenės vadovybės norą gauti iš Vokietijos pažadą dėl Klaipėdos. Visų pirma čia reikėtų pažymėti, kad 1930-aisiais, kai plk. K. Škirpa savo pasiūlymą pateikė vokiečių karininkui, vieši nesutarimai su Vokietija Klaipėdos reikalais tarptautinėje arenoje dar tik buvo ne per seniausiai prasidėję, o 1932 m. |
| 76 |
|
|
|
|
| |
|
|
| |
|
 |
|
dizainas ir programavimas giriaus