| žymiu bei galios ženklu53. Šiame kontekste verta paminėti, kad iš pagoniškų laikų turime vos kelis dvaro pareigybių pavadinimus. Petro Dusburgiečio kronikoje XIV a. pradžioje yra minimas Vytenio kamarininkas (camerarius)54, o 1324 m. popiežiaus legatų pasiuntinių pranešime – Gedimino advocatus55. Abiem atvejais veikiausiai turėtas omenyje aukšto rango didžiojo kunigaikščio dvariškis, atsakingas už vidinį dvaro gyvenimą. Aišku, archajinė dvaro bendruomenė egzistavo ir tuomet (Lietuvos metraštyje minimi Algirdo ir Kęstučio tarnai „Lisica žibintininkas“, „Vaidila patalininkas“), tačiau ne ji tapo pavyzdžiu naujai organizacijai. Be to, sekdamas kitų vėlyvųjų Viduramžių valdovų pavyzdžiu, Vytautas įvedė nuolatinių tarėjų (consiliarius, Rat) institutą, sukurdamas institucinę ir nuolatinę didžiojo kunigaikščio dvaro tarybą56. Taigi galima teigti, kad Vytautas intensyvino valdymą, savo institucinį dvarą57 pavertęs tuometinio politinio gyvenimo centru. Šalia dvaro struktūros tam pačiam tikslui buvo skirtos naujai pastatytos rezidencinės pilys (visų pirma Trakų salos pilis), taip pat didžiojo kunigaikščio reprezentacijai tarnaujantis dvaro ceremonialas (šventės, iškilmingas ir viešas svečių priėmimas, riterių kultūros elementai).
Antroji Vytauto pradėtų reformų dalis, intensyviai tęsta ir jo įpėdinių, buvo vietinių teritorinių valdymo struktūrų atnaujinimas. Vietinių pareigybių struktūra, palyginti su centrine, buvo kur kas labiau išplėtota. Minėti
XIV a. antrosios pusės Vilniaus ir Trakų seniūnų pavyzdžiai rodo, kad XV a. sistema iš dalies galėjo būti praėjusio šimtmečio paveldas, tačiau ir čia ilgainiui susiklostė kur kas aiškesnė organizacija58. Iš dar pagoniškais laikais egzistavusių pilių sričių išaugo vietinė administracija, vadovaujama seniūnų (vėliau taip pat vaivadų). Tiesa, ši seniūnijų organizacija
XV a. dar nebuvo išplėtota: egzistavo teritorijos, kurios buvo „šalia“ šios struktūros, o atskirų teritorinių / administracinių vienetų (valsčių, pavietų ir vaivadijų) tarpusavio santykis tebebuvo itin komplikuotas ir ganėtinai prieštaringas59. Vis dėlto pamažu formavosi ištisa vietinės valdžios pareigybių hierarchija (pilininkai / horodnyčiai, raktininkai ir pan.). Tokiu būdu ankstesnis asmeninis didžiojo kunigaikščio ir bajorų santykis buvo perkeltas į teritorinį-administracinį lygmenį ir valdovas įgavo reikšmingą įrankį savo teritorinei valdžiai sustiprinti. Tiesa, reikia pažymėti, kad kurdami naują teritorinio valdymo organizaciją, Vytautas ir vėlesni kunigaikščiai naudojosi vietoje nuo seno susiklosčiusiais socialiniais ir politiniais santykiais, t. y. lokalinės diduomenės valdžia60, todėl turime kalbėti apie struktūrinius, bet ne personalinius pokyčius Lietuvos valdymo sistemoje.
___
53 Rösener W. Hofämter an mittelalterlichen Fürstenhöfen // Deutsches Archiv für Erforschung des Mittelalters. 1989, Bd. 45, S. 485–550.
54 Petr. Dusb., sk. III/312 (1308).
55 Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans, p. 186 (advocatus regis).
56 Petrauskas R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo ištakos, p. 15–17.
57 Apie tai plačiau žr.: Petrauskas R. Institucinio didžiojo kunigaikščio dvaro susiformavimas Lietuvoje // Lietuvos istorijos metraštis 2005/1 (spaudoje).
58 LDK vietos valdžios sistemą plačiai tyrinėjo Matvejus Liubavskis
(Любавский М. К. Областное деление и местное управление).
Šis darbas yra milžiniškas informacijos apie LDK teritorinį padalijimą ir vietos administraciją šaltinis ir tebelieka nepakeičiama parankinė knyga, tačiau jo koncepcija yra senstelėjusi ir reikalauja naujo įvertinimo.
59 Wojtkowiak Z. Urzędnicy zarządu lokalnego na Litwie: Tytulatura zarządców powiatowych przed reformą administratyczną z lat 1565–1566 // Studia źródłoznawcze. 1979, t. 24, s. 139–155.
60 Petrauskas R. Ponas savo žemėje: Lietuvos pareigūnai XIV a. pabaigoje – XV amžiuje, p. 9–30. |
dizainas ir programavimas giriaus