Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokia programa negalėjo būti išplėtota tol, kol nebuvo moksle įtvirtintas teiginys apie LDK valstybingumą po Liublino unijos. Kol tai įrodinėjo lietuviai (nuo A. Šapoka iki M. Jučo), lūžio tarsi nebuvo. Jis įvyko, kai lenkų istoriografijos tendenciją ignoruoti LDK valstybingumą paneigė pati šiuolaikinė lenkų istoriografija²².

Antra vertus, lietuvių istorinė sąvimonė ir žvilgsnis į Vilnių negalėjo pasikeisti tol kol Lietuvos kultūros istorijos modelis rėmėsi lituanocentrine A.Šapokos ar net baltofiline S.Daukanto programa. Pastarosiose programose lietuvis ir LDK laikais turėjo kalbėti ir rašyti tik lietuviškai. Permainos (tiesa, lituanocentrinės paradigmos rėmuose ) prasidėjo kuomet į lietuvių istorinę perspektyvą buvo jau sovietmečiu įvesta Lietuvos Metrika, Metraščiai ir Statutai²³. Šios raštijos, atrodo, nenorint “atiduoti” baltarusiams (ar rusams) istoriografijoje buvo priimta formulė “LDK slavų kanceliarinė kalba”²⁴. Nors prie raštijos problemos dar grįšime, svarstydami “rusėniškąsias” istorines perspektyvas, šioje vietoje svarbu pabrėžti tai, kad “nelietuviškos” raštijos įvedimas į lietuvišką perspektyvą dažnai baigdavosi ties M.Mažvydo epocha²⁵. Po Mažvydo, t.y. – nuo XVIa. vid. lietuviškuoju paveldu laikoma tik lietuviakalbė raštija rašantys ir dedamos pastangos surasti lietuvių kalbą viešajame gyvenime – tiek katalikiškoje²⁶ , tiek protestantiškoje²⁷ aplinkoje. Tolesniu žingsniu tapo lotyniškosios kultūros įvedimas į lietuvių istorinės sąmonės perspektyvą²⁸. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio, pastarąją tendenciją galėtume laikyti neprieštaraujančia lituanocentrinei programai, nes lotyniškąją kultūrinę tradiciją buvo nesunku “atskelti” nuo monopolinę teisę į ją reiškusios tradicinės lenkiškosios istorinės perspektyvos. Tokiame judesyje lietuviai tarsi neturėjo konkurentų (nebent tai būtų baltarusiai), nes juk bergždžia ieškoti “lotynų” istorinės sąmonės perspektyvos Lietuvoje. Tačiau buvo einama dar toliau – stengiamasi į lietuvių istorinės sąmonės perspektyvą įvesti ir “rusėniškąją” bei lenkiškąją Lietuvos raštiją²⁹.

²² Žr.: J. Bardach, B. Leśnodorski, M. Pietrzak. Historia ustroju i prawa polskiego. – Warszawa, 1993; J. Bardach. O Rzeczpospolitą Obojga Narodów. – Warszawa, 1998. Plačiau žr.: A. Bumblauskas. Polsko-litewskie stosunki ciwilizacyjne. Przemiany w stanowiskach historiograficznych obu narodów - Przegląd Wschodni, 1999, t. V, zesz. 4 (20), p. 745-762.

²³ J. Lebedys. Senoji lietuvių literatūra / paruošė J. Girdzijauskas. – Vilnius, 1977.

²⁴ Z. Zinkevičius. Lietuvių antroponimika, p. 12-13; Idem. Lietuvių kalbos istorija. t.2: Iki pirmųjų raštų. – Vilnius, 1987, p.117-135; Idem. Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius, 1993, p.54 – 64. Kartais iš sąvokos dingsta sandas “LDK”, tačiau “lietuviškam” žvilgsniui tai nėra pavojinga, nes koncepcijoje pabrėžiamas šios kalbos kanceliarinis pobūdis, t.y. kalba neatiduodama nei vienai iš gyvų tautų. Kadangi šia kalba rašė ir lietuviai (ką jau prieš karą įrodė K. Jablonskis, surasdamas šioje kalboje lituanizmų), tada lietuvių tradicinė istorinė sąmonė lieka rami.

²⁵ XVI – XVII a. kitakalbė Lietuvos raštija turi tik “priedų” statusą. Žr. antologijos sudarymo principus: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija: Feodalizmo epocha / red. K. Korsakas, J. Lebedys. - Vilnius, 1957.

²⁶ J.Lebedys. Lietuvių kalba XVII – XVIII a. viešajame gyvenime / sud. V. Zaborskaitė. - Vilnius, 1976.

²⁷ I. Lukšaitė . Lietuvių kalba reformaciniame judėjime XVII a. - Vilnius, 1970.

²⁸ Lotyniškosios kultūros tyrimuose daugiausia yra nuveikę M. Ročka, E. Ulčinaitė, I. Lukšaitė, R. Koženiauskienė, D. Kuolys, S. Narbutas. Naujausias fundamentalus darbas ir tolesnio tyrimo projektas: XVII a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas / sud. D. Narbutienė, S. Narbutas. - Vilnius, 1998.

²⁹ Parengtas analogiškas preliminarus LDK lenkiškų knygų sąrašas: XVII a. Lietuvos lenkiškos knygos: Kontrolinis sąrašas / parengė M. Ivanovič. - Vilnius, 1998. Naujausi LDK literatūros istorijos modeliai: A. Jovaiša. Senoji Lietuvos literatūra. - Kaunas, 1998; S. Narbutas. Nuo Mindaugo raštų iki Karpavičiaus pamokslų: XIII – XVIII amžiaus LDK raštijos apžvalga. - Vilnius, 2000.