5. A. Toynbee nuomone, civilizacijos pobūdį nulemia universali valstybė ir universali religija, pagal F. Koneczny - dar ir „trójprawo”. Lietuva XIV a. tampa didvalstybe. Pagonybės virtimo iš tikėjimo į religiją problema kol kas neišspręsta, tačiau toks procesas logiškai įmanomas (aišku, iki universalios religijos jai bet kuriuo atveju toli). Alodo egzistavimas rodo buvus ir savitą (bent jau lyginant su Rytų Europa) nuosavybės sistemą, savos paprotinės teisės egzistavimas nekelia abejonių. Visa tai leidžia kalbėti apie savarankišką, nors ir labai primityvią, Lietuvos civilizaciją net pagal A. Toynbee ar F. Koneczny kriterijus (plg. su anksčiau pateikta F. Braudelio samprata). Ji nepriklausė nei Vakarų lotyniškajai, nei Bizantijos civilizacijai.

LDK XV-XVI amžiuose

1. Vėlyvas krikštas nulėmė, kad Lietuva susidūrė jau nebe su vienuolynų Europa, o su universitetų Europa. Norint Lietuvai išlikti valstybe, su sava kultūra ir neiškristi iš Vidurio Europos (ką tik į ją patekus), reikėjo padaryti kultūros šuolį - bent jau staigiai sukurti rašto industriją. XVI a. pradžioje Lietuva tai jau buvo padariusi -1. y. įvykdė tai, ko neteko daryti nė vienai Europos tautai. Lietuva ne tik išmoko rašyti, bet ir sugebėjo sukurti įspūdingą civilizacijos reiškinį- Lietuvos Statutus, savo pastovumu ir renesansiniu „apiforminimu" pralenkusius kaimynų teisės kodifikacijos lygį. Lietuvos Statutai buvo tarsi europeizacijos diplominis darbas. Negana to, jie parodė, kad Lietuva pirmą sykį jau ne tik ima, bet ir kažką duoda (Lietuvos Statutų poveikis Livonijos, Maskvos ir Lenkijos teisei). Tačiau kultūros šuolis jau vien dėl savo staigumo nulėmė ką kita - Lietuva neturėjo laiko mokytis rašyti savaip. Gudiškoji raštija masiškai paplito Lietuvoje. Ja ir buvo sukurti pagrindiniai raštijos paminklai - Lietuvos Statutai, metraščiai, Metrika.