Lietuviu English
Jūs esate: PagrindinisŽurnalasArchyvai18 Tomas
Meniu
Žurnalas
  Archyvai
  0 Tomas
  1 Tomas
  2 Tomas
  3 Tomas
  4 Tomas
  5 Tomas
  6 Tomas
  7 Tomas
  8 Tomas
  9 Tomas
  10 Tomas
  11 Tomas
  12 Tomas
  13 Tomas
  14 Tomas
  15 Tomas
  16 Tomas
  17 Tomas
  18 Tomas
  19 Tomas
  20 Tomas
  Redakcija
  Atmena
Specialieji leidiniai
Internetinė žurnalo versija
Kontaktai ir nuorodos
Draugai
Tinklapį kūrė
č4
Girius MERKYS
 
  Archyvai (18 Tomas)  
   
 
ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 18
dai susiklostęs klasinių jėgų santykis leido jai maksimaliai sustiprinti valstiečių baudžiavinę priklausomybę dvarui, kuris lėmė atsilikimą nuo Vakarų Europos68. R. Brennerio teigimu, Vidurio ir Rytų Europa būtent dėl savo atsilikimo pateko į Europos ekonominį pasaulį69. Šiam teiginiui pritaria lenkų istorikas J. Kochanowiczius, tirdamas Lenkijos–Lietuvos valstybės priklausomybės Vakarų Europai priežastis70. Anot jo, Lenkijos–Lietuvos priklausomybė prasidėjo dar XV a., t. y. prieš masinį grūdų eksportavimą į Šiaurės Vakarų Europą. Priklausomybę lėmusios pagrindinės priežastys buvo vidinės: ryšys tarp valstybinės valdžios politikos bei žemės / darbo jėgos santykio. Anot J. Kochanowicziaus, Lenkijos–Lietuvos valstybėje esant dideliems žemės plotams bei trūkstant darbo jėgos, feodalai (nesulaukdami stipraus valstiečių pasipriešinimo) gana lengvai institucionalizavo šalyje baudžiavinę santvarką71.

Nors I. Wallersteino KPS koncepcijoje išorinė įtaka turi didžiausią reikšmę šalies vidaus raidai, galime nurodyti nemažai kontrargumentų, kurie verčia suabejoti pasaulinės prekybos įtaka Lenkijos–Lietuvos valstybės raidai. Lenkų istorikas J. Topolskis nesutinka su I. Wallersteino teiginiu, kad pasaulinės rinkos susiformavimas buvo tiesioginė priežastis, nulėmusi lažinio palivarkinio ūkio plėtimąsi ir baudžiavos pasunkėjimą Lenkijos–Lietuvos valstybėje. Lenkų istorikas mano, kad toks teiginys yra vienašališkas ir labai supaprastina problemos tyrimą. Jis pateikia kontrargumentą, parodantį, kad XV–XVII a. Lenkijos–Lietuvos valstybės grūdų eksportas į pasaulinę rinką sudarė ne daugiau kaip 5–6% viso eksporto, likusi žemės ūkio ir plataus vartojimo prekių produkcijos dalis buvo realizuojama vidaus rinkoje72. Vadinasi, I. Wallersteinas perdeda Lenkijos–Lietuvos valstybės įsitraukimo į pasaulinę rinką įtaką šios valstybės socialinei ekonominei raidai73. Iš to galima

---

 68 Anot R. Brennerio, teritorijose į Rytus nuo Elbės, priešingai nei Vakarų Europoje, valstiečiai menkai priešinosi feodalams, nes dėl kolonizacijos iš Vakarų bei mažo gyventojų tankumo nebuvo vieningo pasipriešinimo ir kovos dėl savo teisių tradicijos. To padarinys – teritorijose į Rytus nuo Elbės valstiečiai savo teises iš ponų „gaudavo“, t. y. ponai iš viršaus „nuleisdavo“ sau palankias teises. Žr. Brenner R. The Agrarian Roots of European Capitalism. 1982, p. 70–75.

 69 Brenner R. Economic Backwardness in Eastern Europe in Light of Developments in the West, 1989,
p. 36–37.

 70 J. Kochanowiczius priklausomybę nusako šiais kriterijais: 1) intensyvūs prekybos ryšiai tarp dviejų regionų, kurių vienas yra mažiau ekonomiškai išsivystęs;
2) toks regionas „pasiduoda“ įtakon, t. y. pradeda iš dalies specializuotis eksportuoti vieną produktą; 3) besikeičianti šio produkto paklausa lemia mažiau išsivysčiusių šalių ekonominį atsilikimą. Žr. Kochanowicz J. The Polish Economy and the Evolution of Dependency // (Ed. D. Chirot). The Origins of Backwardness in Eastern Europe. Economics and Politics from the Middle Ages until the Early Twentieth Century. Berkely: University of California Press, p. 118–119.

 71 Kochanowicz J. The Polish Economy and the Evolution of Dependency, p. 110–111.

 72 Topolski J. Polska w czasach nowozytnych od srodkowoeuropejskiej potęgi do utraty niepodleglosci (1501–1795), tom II. 1999, s. 35. Kita vertus, J. Topolskis pritaria, kad be Vidurio Europos Vakarų Europoje nebūtų buvę kapitalizmo. Anot jo, kapitalo kaupimas ir darbo pasidalijimas – tai būtiniausios kapitalizmo sąlygos. Vien vilnos nepakanka, kad išgyventum, tam reikėjo (be kita ko) ir javų. Vidurio ir Rytų Europa ir buvo javų, reikalingų Vakarų Europos pramonei, tiekėja. Iš Lietuvos bei Novgorodo buvo vežami ir kailiai. Anot J. Topolskio, yra daug įrodymų, kad Vakarai buvo priklausomi nuo iš Rytų gabenamų žaliavų. Tam tikru požiūriu Vidurio ir Rytų Europa buvo svarbesnė Vakarų Europai, o ne atvirkščiai, nes rytiečiai buvo reikalingi vakariečiams egzistuoti, o vakariečiai rytiečiams buvo tik prabanga. Lenkų istoriko teigimu, problema yra ta, kad daugelis tyrinėtojų gerokai perdeda XVI–XVIII a. eksporto ir importo kiekį, t. y. pabrėžia balanso nebuvimą Lenkijos–Lietuvos valstybėje. Faktiškai tiek eksportas, tiek importas buvo nedidelės apimties – skirtumas tarp jų buvo mažas. Žr. Dzieje Polski (pod red. J. Topolski). Warszawa, 1978, s. 289–297.

 73 Antra vertus, daugelis kritikų pažymi, kad KPS teorijoje perdėta tarptautinių mainų bei pasaulinės rinkos procesų reikšmė regionų vidaus socialinei ekonominei raidai. Pavyzdžiui, H. Wesselingas teigia, jog pasaulinė prekyba neturėjo didelės įtakos Europos valstybėms iki pramoninės revoliucijos. Kalbant šių laikų terminais, XVI–XVIII a. nebuvo supertankerių, galinčių jūros pre-

64

‹‹ Rodyti atgal
puslapių
Rodyti toliau ››

 
   
   
2005 - 2006 © c4 dizainas ir programavimas giriaus