škovotą federacinę Abiejų Tautų Respubliką, ir bendrą pergalę prieš Rusiją Livonijos kare, ir teigiamus poslinkius kultūroje.

6. 225 p. pounijinį laiko tarpą autorė vaizduoja neigiama. Liublino unija esą „sudariusi prielaidas ekonominiam ir politiniam smukimui“. Šis teiginys yra žinomas iš senosios rusų ir sovietinės istoriografijos, o vėliau atėjęs ir pas mus. Liublino unija įtvirtinusi kilmingųjų luomo privilegijas, paimtas iš lenkų. Tarsi Lietuvos visuomenė negyveno pagal Lietuvos statutą, patvirtintą dar ir 1588 m., o Rusijos diduomenė neturėjo savų socialinių privilegijų.

7. Dėl kultūros dalykų. 230 p. teigiama, kad nuo XVII a. prasidėjęs kultūrinis nuosmukis, nes „vėl įsigalėjo religinė pasaulėžiūra“, kuri pasireiškė netolerancija kitatikiams, mokyklos pajungimu bažnyčiai ir kt.

Katalikų bažnyčios įtaka kultūriniame gyvenime suaktyvėjo po Tridento bažnytinio susirinkimo (1563 m.) ir šiuo požiūriu vargu ar galima išskirti laikotarpį nuo XVII a. vidurio net nepaminėjus Rusijos ir Švedijos agresijos XVII a. viduryje ir jos neigiamų padarinių Lietuvos ūkiui ir kultūrai. Atsieti XVI–XVIII a. Bažnyčios įtaką kultūrai būtų beprasmiška.

8. XVIII a. žinomas Europoje kaip Švietimo (Apšvietos) epocha. Autorė ją vadina Šviečiamąja epocha (p. 238, 241). Į šią epochą autorė įterpia ir baudžiavos irimo bei kapitalizmo atsiradimo (nuo XVIII a. antrosios pusės Lietuvoje) reiškinius. 238 p. teigiama: „ėmė irti baudžiava ir kurtis kapitalistiniai santykiai“, o 271 p. – tiesiog „Lietuvoje atsirado kapitalizmas“.

Kapitalizmo atsiradimo reiškiniai autorės gerokai paankstinti. Galima kalbėti apie kapitalizmo daigus, bet ne apie sanklodą, kurios buvimą gali paliudyti tik XIX a. pabaigos reiškiniai.

Švietimo epochoje autorė įžvelgia du dalykus: Edukacinės komisijos įkūrimą ir Gegužės trečiosios konstituciją.

Šioje epochoje Lietuva pažino daugelį reiškinių – mokslo ir mokymo pasaulėjimo pradžią, naują požiūrį į tautą, švietėjišką publicistiką, nukreiptą prieš luomines privilegijas, ir kt.

9. Dėl Lietuvos prijungimo prie Rusijos 1795 m.

Nebevaržoma sovietinių teiginių, autorė įgijo didelę laisvę ir tuo pasinaudojo. 241 p. ji rašo, kad po Lietuvos prijungimo prie Rusijos „pablogėjo valstiečių padėtis“, o Rusija „pristabdė ekonominę ir kultūrinę plėtrą“. Ir su tuo galima visiškai sutikti.

10. Dėl pastebėtų atskirų netikslumų.

193 p. rašoma, esą 1255 m. Mindaugas „karūnavo savo sūnų“. Mindaugas negalėjo karūnuoti sūnaus. Bet jis gavo popiežiaus leidimą karūnuoti sūnų. Nėra duomenų apie Mindaugo sūnaus karūnavimą. 200 p. teigiama, kad Jogaila pirma parūpinęs sūnums Lenkijos sostą, o paskui pasiūlęs karūnuoti Vytautą Lietuvoje.

Vytauto karūnavimo klausimas kilo dar 1429 m. Lucko suvažiavime ir ten Jogaila tam pritarė, bet vėliau, lenkų ponų spiriamas, to atsisakė. Jis dėjo pastangų, kad popiežius nepritartų Vytauto karūnavimui, pasiūlytam imperatoriaus. 225 p. autorė teigia, kad XVI–XVIII a. seimus šaukęs LDK kunigaikštis, o tarpuvaldžiais – Ponų Taryba. Ar galvoja, apie ką rašo? 221 p. „spėjama“, kad Mykolas Lietuvis buvęs Mykolas Tiškevičius. Jau yra neginčijamai įrodyta, kad tai buvo Venslovas Mikolajevičius.

Baigiant norėtųsi pasakyti, kad rengiant Lietuvos istorijos kursus ar jų įtarpus į pasaulinę istoriją reikia žiūrėti atidžiau, o gal ir siekti platesnio recenzentų rato ir išleidžiamo teksto aprobavimo.