buvęs barbariškas, Vakarų krikščioniškąją civilizaciją juosęs žiedas konvertuotas tapo pačiu ištikimiausiu tos civilizacijos forpostu, gynybine siena. Būdingas afiliuotų barbarų siekis visais įmanomais būdais ginti, saugoti tos civilizacijos tradiciją. Z. Ivinskis pastebi: „Šitaip (1399 m.) pirmą kartą buvo įvykdytas siūlymas - į kryžiaus žygį prieš krikščionybės priešus pritraukti ir lietuvius. Lietuvių tauta, kuri nuo XIII a. pradžios pati buvo tiek daug iškentusi kryžiaus karų puolimų, pateko į skaičių kryžiaus karą vedančių karių."¹³

Z. Ivinskis rašė ir apie paradoksą, kai naujas Prūsų žemės hercogas Albrechtas siekė Lietuvą padaryti protestantišku kraštu - nors visai neseniai magistras nešė kryžių ant kardo smaigalo. Lietuva liko ištikima Ro­mai, per amžius tapdama tolimiausia katalikybės tvirtove Rytų Europoje. Suderinus su A. J. Toynbee teiginiu, tai anaiptol neatrodo paradoksas.

Būta bendrų minčių ir vetinant Lietuvos santykius su kita civilizacija. Antrame savo kapitalinio darbo to­me A. J. Toynbee klausia: Kodėl bendras Lietuvos-Lenkijos gyvenimas buvo toks ilgas? Ir kodėl žlugimas toks skausmingas? Atsakimo jis ieško naujose funkcijose, kurias įgijo ši jungtinė valstybė - ginti Vakarus nuo ortodoksų krikščionybės Rusijoje. Toynbee nustato, kad Rusijos ortodoksų krikščionybės šaka negalėjo tiesio­giai veikti Vakarų dėl Maskvos ir Lietuvos susidūrimo.¹⁴

Panašiai vertina ir Z. Ivinskis: "Lietuvos valstybė buvo sulėtinusi Rusijos žemių susibūrimą ir ilgam lai­kui ją atstūmusi nuo Baltijos ir Juodosios jūros. Todėl beveik iki Petro Didžiojo laikų maskviečiai buvo Euro­pai ir jos kultūrai visai svetima tauta. (...) Jei Lietuva-Lenkija saugojo Vakarų Romos katalikybę ir stengėsi ją nustumti kiek galima toliau, į rytus tarp savo gyventojų rusų stačiatikių bažnytinės unijos pavidalu (1596), tai Maskva savo uždaviniu laikė perkelti ortodoksinių stačiatikių tikėjimą labiau į vakarus arba bent jį apsaugoti."¹⁵

Įdomu pastebėti, kad ši Vakarų paribio valstybių funkcija, prasidėjusi XIV amžiuje, nesibaigia 1945 me­tais, atnešdama daug nuostolių toms valstybėms. A. J. Toynbee rėmėsi savo kelionės į Lietuvą 1928 metais tie­sioginiais įspūdžiais. Tada jis pastebėjo du pagrindinius uždavinius, atkuriant nacionalinę valstybę:

1) pakeisti mokykloje rusų, pirmąją užsienio, kalbą kuria nors Vakarų kalba. Anot jo, uždavinys įgyven­dinamas sėkmingai.

2) teisinėje sistemoje pakeisti dar tebegaliojančią Rusijos imperatoriškąją teisę, visų pirma svetimą dėl būdingo kazuizmo. Šis uždavinys sprendžiamas sunkiau - dauguma teisininkų parengti Rusijoje.

Ir A. J. Toynbee aišku, kur buvo ir kur yra Lietuva, nepaisant audringų XIX-XX amžių įvykių. Ir Z. Ivinskis, skirtingai nei Stasys Šalkaus-