1940 m. vasarą po SSRS okupacijos Lietuvos vokiečiai pajuto Sovietų valdžios sankcijas: buvo nusavinti dvarai, dalis žemės, atimta daug privataus turto (arklių, žemės ūkio padargų, baldų). Tai sąlygojo spartų KV narių skaičiaus didėjimą. Iš naujai įstojusių narių KV reikalavo sumokėti nario mokestį už septynerius metus,
t. y. nuo 1933 m. iki 1940 m. pabaigos67  ir užsisakyti KV leidžiamą laikraštį „Deutsche Nachrichten“, nes neva tik per šį laikraštį bus informuojama apie visus su iškeldinimu susijusius įvykius68. KV vadovų sprendimai iš tiesų lėmė į juos besikreipiančių žmonių likimus. Iš lietuvių kilmės asmenų, siekiančių gauti vokiškos kilmės įrodymus, KV vadovai prašė sumokėti nemažas pinigų sumas. Apskritai KV atstovai dažnai vadovavosi savanaudiškomis paskatomis.

Nemaža dalis lietuvių (apie 10 tūkst.) išvyko drauge su vokiečiais. Atsiminimuose E. Jankus pasakoja, kad lietuviai manė, jog prisidėję prie vokiškos organizacijos išvengs rusų areštų ir kitokių nemalonumų. KV narių skaičius sparčiai didėjo, nes kasdien į ją įstodavo lietuvių. Kaip teigia E. Jankus, „visi ieškojo kokio nors giminaičio, kilusio iš vokiškos giminės. Pasitaikė netgi tokių „vokiečių“, kurie nemokėjo nė žodžio vokiškai“69. Lietuviai evangelikai KV atstovų buvo įkalbinėjami stoti į KV, nesvarbu, kad nemoka ir nevartoja vokiečių kalbos. Nepavykus įkalbėti gražiuoju buvo gąsdinama, kad neįsirašę į KV negalėsią išvykti, o likę Lietuvoje bus laikomi išdavikais ir visam laikui neteks Hitlerio globos; taip pat kad negalėsią atlikti savo tikybinių pareigų, nes evangelikų bažnyčias uždarys, ir bus verčiami pereiti į katalikų tikybą70. A. Hermanas taip pat patvirtina, jog KV atstovai važinėjo po kaimus, skleidė gandus apie greitą Lietuvos valstybės žlugimą ir stengėsi paveikti dvejojančius, ypač lietuviškai kalbančius vokiečių kilmės asmenis ir grynus lietuvius evangelikus71.

1940 m. liepos 22 d. Himleris pasirašė įsakymą apie etninių vokiečių iškeldinimą iš Lietuvos, o liepos 26 dieną vokiečių bendruomenės pirmininkas O. Reichardtas buvo pakviestas į Berlyną dalyvauti posėdyje iškeldinimo iš Lietuvos klausimais. Posėdyje buvo aptarti iškeldinimo būdai ir vieta: Dancigo (Gdansko)–Vakarų Prūsijos teritorijoje ir pietinės Prūsijos Zichenau rajone72. Iškeldinimui vykdyti visa Lietuva buvo padalyta į dvi sritis: šiaurės srities viršininku (Gebietsführer) buvo paskirtas baronas fon der Ropas, o pietų srities viršininku – Ervinas Klugas73.

---

 65 VSD biuleteniai 1940 m. // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 225, l. 293.

 66 VSD Kriminalinės policijos Marijampolės apygardos biuleteniai 1940 m. // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 611, l. 72.

 67 VSD biuleteniai 1940 m. // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 225, l. 781.

 68 VSD Kriminalinės policijos Marijampolės apygardos biuleteniai 1940 m. // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 611, l. 222.

 69 Jankus E. Gimtinė iš toli // Gimtinė visuomet manyje. Klaipėda, 2004, p. 116.

 70 1940 m. kovo 2 d. Marijampolės apskrities viršininko slaptas raštas VRM Spaudos ir draugijų skyriui // LCVA, f. 377, ap. 10, b. 427, l. 14.

 71 Hermannas A. Lietuvos laikysena 1939–1941 metais dėl vokiečių mažumos repatriacijos // Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius, 2000, p. 250.

 72 Arbušauskaitė A. Min. veik., p. 33.

 73 1940 m. sausio 27 d. agentūrinis pranešimas // LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 256.