Paveldo industrija Vakarų Europoje atsirado, kai paveldas tapo masinio vartojimo produktu, preke ar paslauga, kuri vartojama nebe tik edukaciniais, akademiniais ir politiniais tikslais, bet ir pramogai. Pavyzdžiui, paveldo industrija Jungtinėje Karalystėje jau turi ir savo darbo rinką, tačiau specialistai, turintys archeologo ar istoriko išsilavinimą, čia nepageidaujami. Paveldo industrijai reikalingi dizaineriai ir vadybininkai¹⁶.

Šiandien Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, paveldas jau vartojamas masiškai, ir ne tik edukacijai. Pramogų verslas ir apskritai verslo rinkodara paveldu naudojasi kaip masalu klientams. Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, kolektyvinėje atmintyje vyraujant „didžiajam nacionalistiniam naratyvui“, paveldo industrijos idėjos buvo importuotos iš Vakarų Europos. Ten dominuoja „didysis liberalusis naratyvas“, paveldas suprantamas kaip kultūros ištekliai, kuriuos būtina aktyviai naudoti, o ne pasyviai išsaugoti (konservuojant) ateities kartoms¹⁷. Naratyvų sandūroje paveldo industrija Lietuvoje veikia pagal visiškai kitokį modelį. Pagrindiniai paveldo globėjai – muziejai ir paveldosaugos institucijos – paveldo industrijos principus taikyti vengia, o štai mažai ką bendra su paveldu turintys pramonės ar paslaugų srities atstovai sėkmingai naudoja paveldą savo rinkodaroje.

Terminas „paveldo industrija“ šiam reiškiniui aprašyti labiau tinka nei lietuviškasis jo atitikmuo „paveldo pramonė“, nes turi platesnį srities suvokimo krūvį (tai nėra tikra pramonė), be to, pabrėžtinas reiškinio skirtumas nuo pramonės paveldo sąvokos. Įdomu tai, kad pasaulyje paveldo industrijos atsiradimas siejamas ir su pramoninio paveldo „atradimu“, o industrinės archeologijos gimimas – su industrijos nuosmukiu¹⁸.

Paveldo industrija – tai kultūros industrijos dalis. Remiantis G. Mažeikio apibrėžimu „kultūrinė kūryba susijusi su poreikių generavimu ir vertingumo akumuliavimu, kaip su kultūrinio kapitalo sukūrimu, o industrija susijusi su šio kultūrinio kapitalo pavertimu į mainomąją vertybę, su reprodukavimo, kapitalo cirkuliacijos ir prekių sklaidos užtikrinimu“¹⁹. Tačiau jis klaidingai teigia, kad „kultūros industrija mažai yra susijusi su visa, ko negalima masiškai produkuoti: su nykstančiais kultūros paminklais, tautosaka ar archeologiniais tyrinėjimais“²⁰. „Įpaveldini-

___

¹³ Paveldo tyrinėtojas, parašęs klasikiniu tapusį veikalą „The Heritage Industry. Britain in a Climate of Decline“ (Great Britain: R. J. Acford Ltd, Chichester, Sussex, 1987), kuriame paveldo industrijos atsiradimą kildina iš nuosmukio klimato sukurtos nostalgijos.

 ¹⁴ Hewison R. The Heritage Industry. Britain in a Climate of Decline. Great Britain: R. J. Acford Ltd, Chichester, Sussex, 1987.

 ¹⁵ Lowenthal D. The Past is a Foreign Country. Cambridge: Cambridge University Press, 1985, p. 356; taip pat Hewison R. Heritage: an Interpretation // Uzzell D. L. (ed.) Heritage Interpretation. Belhaven Press, 1989,
vol. 1.

 ¹⁶ The University of York Department of Archeology tinklalapis // <http://www.york.ac.uk/depts/arch/other/careers/jobs/heritage.htm> (žiūrėta 2005 12 05).

¹⁷ Tilden F. Interpreting Our Heritage. North Carolina: University of North Carolina Pess, 1977, p. 38.

¹⁸ Hewison R. The Heritage Industry. Britain in a Climate of Decline. Great Britain: R. J. Acford Ltd, Chichester, Sussex, 1987, p. 89.

¹⁹ Mažeikis G. Kultūrinių ir kūrybinių industrijų pavidalai analizuojant sociologinį Lietuvos gyventojų kultūrinių poreikių tyrimą // Kultūros aktualijos. 2004, t. 6 (41), p. 7.

²⁰ Mažeikis G. Kultūrinių ir kūrybinių industrijų pavidalai analizuojant sociologinį Lietuvos gyventojų kultūrinių poreikių tyrimą // Kultūros aktualijos. 2005, t. 1 (42), p. 8.