Kernavės iškilimas XIII a. siejasi ir su jau kuris laikas, ypač dabartinėje istoriografijoje, pabrėžiamu „pirmosios Lietuvos sostinės klausimu“. Jos ieškoma ir, kas įdomiausia, argumentuotai įrodoma, kad ji buvo, pradedant Anykščių r. esančiu Šeimyniškėlių piliakalniu ir baigiant Naugarduku, ir jau visiškai neabejojant, kad tai Vilnius arba Kernavė. G. Vėlius, kaip galima suprasti iš konteksto, matyt, pirmosios sostinės vietą linkęs sieti su Kernave, bet grakščiai apsiriboja tuo, jog šiuo atveju „reikšmingas pats faktas, kad istoriniai šaltiniai netiesiogiai liudija Kernavę buvus vienu iš pirmųjų Mindaugo Lietuvos centrų. Traidenio laikais Kernavė išliko svarbi, o gal ir svarbiausia kunigaikščio rezidencija...“ (p. 10).

Kernavės ekonominį lygį, miesto augimą patvirtina XIII a. pabaigos įrašai Rygos skolų knygoje (p. 11). Šis istorinis faktas neabejotinas, bet autoriaus teiginys, kad „puolamųjų karinių mašinų ir apskritai karybos evoliucija akivaizdžiai sumenkino medinių pilių gynybinį pajėgumą. Tai galėjo būti viena iš svarbesnių Kernavės iškritimo iš istorinio konteksto priežasčių“ (p. 11), manau, abejotinas. Lietuvoje mūrinių viduramžių pilių buvo tik keletas ir jos žiedu juosė teritoriją nuo Kauno link Gardino, Lydos, Krėvos, Medininkų, o jį uždarė Trakų bei Vilniaus pilių kompleksai (čia nepaminėta Klaipėdos pilis, kurią pastatė ir naudojo Livonijos ir Vokiečių ordinai). Vos keletas lietuviškų mūro pilių nebūtų atlaikiusios visos Vakarų Europos remiamo nuolatinio kryžiuočių puldinėjimo. Palyginimui verta priminti, kad vien Livonijos teritorijoje būta daugiau kaip 100 mūro pilių, o Vokiečių ordino žemėse Prūsijoje – apie 40. Todėl neabejotina, kad pagrindinį atakų smūgį turėjo atremti medinės to meto pilys, kurias teprimena beveik 1000 vien dabartinės Lietuvos teritorijoje buvusių piliakalnių. Manoma, kad apie pusė jų galėjo būti naudota kovų su kryžiuočiais metu. Tiek medinės ant piliakalnių stovėjusios pilys, tiek mūrinės to meto pilys priklauso tai pačiai paminklų kategorijai. Kernavės nuosmukis, matyt, siedintinas ne su „visiškai kitokiu fortifikaciniu principu“ pastatytomis mūro pilims (p. 11), bet su Trakų ir Vilniaus iškilimu, pastovios sostinės atsiradimu, politinės, administracinės, religinės valdžios susikoncentravimu vienose rankose ir viename mieste. Vilnius savo augimo greičiu ir jėga labai greitai nukonkuravo Trakus, o ką jau bekalbėti apie Kernavę. Be to, tebelieka nepaaiškinta Lietuvos metraštyje minima informacija apie Gedimino išvykimą iš Kernavės ir įsikūrimą naujoje pilyje Senuosiuose Trakuose, o netrukus iš pastarosios persikėlimą į Vilnių. Kodėl Gediminas nenorėjo gyventi Traidenio pilyje, kodėl nauja pilis statoma tuščioje vietoje Senuosiuose Trakuose, o ne iš seniausių laikų apgyvendintame Vilniuje – tebelieka mįslė. Galbūt galima šiuos įvykius paaiškinti religiniais pokyčiais ar valdovo bandymu savo rankose koncentruoti aukščiausią religinę valdžią?

Kernavės viduramžių kapinyno aiškinimui ir palaidojimų analizei itin svarbu suvokti, kokie laidojimo papročiai vyravo pagoniškoje Lietuvoje XIII–XIV a. Įprastinis ir rašytiniais šaltiniais argumentuojamas teiginys, kad mirusieji pagonys buvo deginami. Taip palaidoti, kaip teigiama metraščiuose, Lietuvos valdovai Algirdas ir Kęstutis ir, matyt, Gediminas. Paradoksalu, bet XIII–XIV a. kapus, kartu ir laidojimo papročius pažįstame menkiau nei proistorės. Tokių kapų žinome labai mažai, kaip minėta, se-