pynuose, miškuose, žemės ūkiuose ir susisiekime. Buvo nustatyta darbo prievolės trukmė – 6 savaitės; tiesa, iš to laiko buvo atskaitomas talkininkui priklausančių atostogų laikas, kurį jis galėjo išnaudoti poilsiui. Prievolę reikėjo atlikti iki lapkričio 1 d. Minėtu potvarkiu darbo prievolę privalėjo atlikti: 1) visų įstaigų ir įmonių tarnautojai; 2) laisvųjų profesijų asmenys, išskyrus medicinos darbuotojus; 3) 1 ir 2 punktuose nurodyti vyrai bedarbiai ir neturintys nuolatinio darbo; 4) aukštųjų mokyklų klausytojai; 5) tais metais baigę vidurines ir specialiąsias mokyklas moksleiviai; 6) visi asmenys, kurie 1939, 1940 ir 1941 m. dirbo durpynuose, nesvarbu, kur jie potvarkio paskelbimo metu dirba. Pastarieji privalėjo tuojau registruotis darbui artimiausioje durpių gamykloje; 7) visi asmenys, kurie 1939, 1940 ir 1941 m. dirbo miškakirčiais, nesvarbu, kur jie potvarkio paskelbimo metu dirba. Pastarieji asmenys privalėjo tuojau registruotis darbui artimiausioje miško kirtimo vietoje.

Darbo prievolė nebuvo taikoma: 1) sveikatos, žemės ūkio, susisiekimo, transporto, kuro gamybos įstaigų ir įmonių abiejų lyčių tarnautojams ir kitų įstaigų ar įmonių nepakeičiamiems tarnautojams, taip pat aukštųjų mokyklų klausytojams ir mokiniams, atliekantiems privalomąją praktiką; 2) moterims, turinčioms nors vieną jaunesnį kaip 17 metų amžiaus vaiką; 3) moterims iki 17 ir daugiau kaip 50 metų amžiaus.

Įstaigos, įmonės bei atskiri asmenys (ūkininkai), turintys teisę samdytis talkininkų darbo jėgą, turėjo kreiptis į Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio burmistrą, kitur – į apskrities viršininką ir nurodyti, kiek, kuriam laikui ir kuriems darbams talkininkų pageidauja. Talkininkams už darbą privalėjo mokėti darbovietės. Potvarkio 6 paragrafas skelbė: „Darbo prievolę turi atlikti ne mažiau kaip 50 proc. visų įstaigose ar įmonėse dirbančiųjų tarnautojų. Prievolė atliekama pamainomis taip, kad pirmoje ir antroje pamainoje būtų ne mažiau 20 proc. visų įstaigose ar įmonėse dirbančiųjų tarnautojų.“

Visų įstaigų ir įmonių vadovai privalėjo iki birželio 23 dienos sudaryti ir pristatyti turinčiųjų  atlikti darbo prievolę sąrašus: Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio – burmistrams, kitose vietose – apskričių viršininkams. Nedirbantys įstaigose ir įmonėse (pvz., laisvųjų profesijų asmenys ir kt.), gyvenantys Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Panevėžyje, iki birželio 23 dienos privalėjo prisiregistruoti pas savo miesto burmistrą; gyvenantys kitur – iki tos pačios dienos privalėjo įsiregistruoti vietos savivaldybėje, kuri iki birželio 26 dienos turėjo pristatyti sąrašus apskrities viršininkui.

Asmenys, atlikę darbo prievolę, privalėjo gauti pažymėjimus apie atlikto darbo pobūdį ir išdirbtą laiką iš tų darboviečių, kuriose atliko prievolę. Ūkininkų išduoti pažymėjimai turėjo būti paliudyti seniūnų. Gauti pažymėjimai apie darbo prievolės atlikimą turėjo būti pristatyti tų įstaigų ar įmonių vadovams, kurie buvo išdavę laikinus darbo pažymėjimus pagal darbo ir socialinių reikalų generalinio tarėjo 1942 m. gegužės 2 d. vykdomąjį potvarkį. Asmenys, neatlikę minėtos darbo prievolės, turėjo būti baudžiami priverčiamųjų darbų stovykla iki 30 mėnesių. Be to, jiems galėjo būti atimta teisė tarnauti įstaigose ir valstybinėse įmonėse ar verstis laisva profesija³³.

Jau 1942 m. balandį atkreiptas dėmesys į mokinius. Spaudoje pasirodė pranešimas, kuriame skelbta: „Numatant, kad šią vasarą žemės ūkiui gali būti didesnis darbininkų pareikalavimas, reikia paskatinti moksleivius vasaros atostogų metu vykti į kaimus ir talkinin-

 ___

 33 Potvarkis dėl darbo prievolės kuro gamyboje, žemės ūkyje ir susisiekime Lietuvos Generalinėje Srityje // Į Laisvę. 1942, rugpjūčio 14, Nr. 188 (349), p. 6.