Latgalius su lietuviais siejo etnokonfesinis bendrumas. Peterburgo dvasinėje akademijoje lietuvių ir latgalių klierikai užmezgė kontaktus ir aptarinėjo bendrus reikalus. Francis Trasuns, jau būdamas vikaras šv. Stanislovo bažnyčioje, apsilankydavo pas kitus latgalius seminaristus. Akademijos inspektorius Pranciškus Karevičius paragino Trasuną mokyti akademijoje latgalių tarmės, pasisiūlė tarpininkauti tariantis su akademijos vadovybe. F. Trasuns atsiminimuose rašė:

Mes su Karevičiumi susitarėme, kad aš dėstysiu Latgalos latvių kalbą du kartus per savaitę be atlyginimo, kad tiktai būtų pasitarnauta reikalui. Tuo metu tarp lenkų jau buvo įsišaknijusi baimė dėl lietuvių ir latgaliečių tautinių siekių (kurie buvo vadinami lietuviškuoju separatizmu), ir rektorius šį pasiūlymą atmetė (...). Po to mes su Karevičiumi nutarėme, kad man reiktų kreiptis su prašymu į Dvasinės akademijos rektorių ir tuometinį arkidiecezijos administratorių vyskupą Niedzialkovskį. Bet Niedzialkovskis į mano klausimą atsakė prieštaraudamas:

– Argi seminarijoje dėstoma lenkų kalba?

– Oficialiai tai ne, – aš jam atsakiau, – bet faktiškai ji dėstoma, prisidengus homiletikos vardu.

– Tada tegu latviai mokosi lenkiškai! – atkirto Niedzialkovskis.

– Tai lengva pasakyti, bet sunku padaryti, – aš jam atsakiau. – Seminarijos auklėtinius galima lengvai išmokyti tautos kalbos, bet kaip tautą išmokysi lenkų kalbos?

– Prašom man daugiau apie tai nekalbėti! Niekad taip nebus! – Taip baigėsi mūsų pokalbis.16

Pagaliau, bendradarbiaujant su kitu lietuvių veikėju K. Prapuoleniu, 1901 m. buvo gautas leidimas dėstyti latgalių tarmę seminarijoje. F. Trasuns tapo akademijos profesoriumi, parengė latgalių kalbos gramatiką ir skaitinius.

Dalis Latgalos katalikų dvasininkų buvo mokęsi ar dirbę Lietuvoje. Vienas iš tokių buvo O. Punculis, įšventintas kunigu Vilniuje 1901 m.17 Bet net ir etnokonfesiškai susijusių žmonių bendradarbiavimas kartais neužsimegzdavo. 1903 m. buvo įkurta Peterburgo latvių (latgalių) muzikos draugija. Ji išsinuomojo Anglų prospekte namą Nr. 30, už kurį per metus reikėjo mokėti 1200 rublių ir dar 700 rublių už interjero įrengimą. Prieš užimdama tas patalpas, draugija, o ypač jo pirmininkas F. Trasuns, domėjosi, ar negalima būtų kooperuoti su lietuviais ir su kitais latviais, bet atitinkamos pastarųjų organizacijos neparodė jokio susidomėjimo.18

Daugiausia latviai palaikė ryšius su lietuvių kolonijomis Latvijoje. Remti Rygos lietuvių savitarpio šalpos draugiją vietos latvius