Bet buvo ir tos unijos minusų: 1. Jaunesnio partnerio pavojus ir neišvengiamas Lietuvos suverenumo praradimas; 2. Galima pravoslavų opozicija katalikiškajai Lietuvai; 3. Sunkumai dėl dviejų valstybių etninių ir kultūrinių skirtumų ir dėl to tautų nepasitikėjimas. Pagrindiniai prieštaravimai buvo išspręsti taip: Lietuva jaunesnysis partneris, bet valdančioji dinastija iš Lietuvos, pravoslavai, nors ir reikalaujant lenkams, buvo nekrikštijami⁷¹.

Ježis Urbanas, gyvenantis JAV, straipsnyje „Teutonų ordinas ir Lietuvos krikštas“⁷² tvirtino, kad Vokiečių ordinas siekęs vien tik Žemaitijos. Nuolatiniai karo žygiai į Lietuvą sudarę įspūdį, kad Ordinas siekia visos Lietuvos. Iš tikrųjų Ordinas nebuvo linkęs plėsti karinių operacijų. Jis gerai žinojo Lietuvos jėgą ir karas su ja nebuvęs planuojamas. Autorius vertino Jogailos veiksmus gana santūriai. Jogaila nebuvęs nei geras karo vadas, neturėjęs nei tvirtų principų, netgi religinių, ir kaip asmuo nebuvo įspūdingas. Jogaila buvęs tik geras konspiratorius ir todėl jam pavyko susidoroti su atviru Kęstučiu, kuris nenumatė Jogailos sąmokslo (1382 m.). Prie Trakų Jogailą gelbėjęs ir Ordinas, kuriam jis atsidėkojo Dubysos sutartimi. Jogaila siekęs iš pradžių suartėjimo su Ordinu. Jogaila būtų siekęs Lenkijos karūnos net tuo atveju, jei nebūtų Ordino, jei nebūtų Vytauto. Jis, pagonis ir rusų šalininkas, tapo kataliku tik tam, kad taptų karaliumi. Jis nebuvo misionieriaus įtikintas, o kūrė formalią bažnyčią politiniais sumetimais.

Zenonas Kohutas paskelbė diskusinį straipsnį, kuriame pavadino Lenkijos ir Lietuvos valstybę „lenkų–lietuvių Respublika“. Jis teigė, kad Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVII ir XVIII a. buvo atskiros valstybės. Liublino unija paliko Lietuvai teisę, finansus ir kariuomenę. Lietuvos separatiniai siekimai išliko iki XVIII a. pabaigos. Autorius pakvietė tyrinėti rytų slavų įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai.

Ježis Kločovskis, Liublino katalikiškojo universiteto profesorius, uniją vertino bažnytiniu požiūriu. Anot jo, Lietuva ėjusi rutenizacijos keliu, bet unijai pasirinko katalikiškąją Lenkiją. Lietuvos valstybėje sprendžiamą balsą tarė lietuviai pagonys. Katalicizmas, turint galvove ne tik Ordino pavojų, bet ir rusų–stačiatikių grėsmę, tapo esminiu Lietuvos politikos dalyku. Bet tikėjimo problema neišnyko. Katalikų ir stačiatikių santykius valstybė mokamai reguliavo⁷⁴.

Minėtinas V. Pociechos darbas, skirtas karalienės Bonos pastangoms sukurti politinį ir ekonominį pagrindą Jogailaičių dinastijai Lietuvoje. Iš jo išplaukia, kad bajoriškosios unijos galėjo ir nebūti, jei Jogailaičių dinastija būtų įsitvirtinusi Lietuvoje⁷⁵.

Įžymus popiežiaus bulių (Bullarium Poloniae t. I, 1000–1342; t. II, 1342–1378, t. III, 1378–1417 ir t. IV, 1417–1451. Romae, 1983–1993) publikatorius S. Kurasis (su žmona Irena Kurasiova) išsakė požiūrį į lenkų–lietuvių uniją Romos kurijos požiūriu. 1398 m. Vytautas didysis kunigaikštis ir Lucko valdytojas (t. III. Nr. 520), 1405 – supremus dux (t. III. Nr. 1043–1045). Lenkija sutrukdė Lietuvai plėsti savo valstybės teritoriją ir išeiti į Europos politikos orbitą. Bet, pagal kurijos dokumentus, Jogaila nenusišalino nuo Lietuvos reikalų, lankė Lietuvą, nominavo jos