Kaip ir sociologai, antropologai kur kas geriau sutaria dėl empirinių tyrimų (antropologai juos vadina etnografija) metodinių standartų, nei dėl empirinių duomenų teorinės analizės (ji antropologijoje vadinama etnologija) principų⁷³. Iš visų antropologijos teorinių prieigų naujajai kultūrinei istorijai didžiausią įtaką turėjo kryptis, žinoma „simbolinės“ arba „interpretuojančiosios“ antropologijos pavadinimu. Žymiausi jos atstovai – amerikiečių antropologai Cliffordas Geertzas, Victoras Turneris ir Davidas M. Schneideris⁷⁴. Simbolinė antropologija atsirado kaip antitezė funkcionalizmui ir struktūralizmui – teorinėms prieigoms, kurios antropologijoje vyravo iki aštuntojo ką tik pasibaigusio amžiaus dešimtmečio.

Struktūralistinėje antropologijoje etnologinė teorija įsivaizduojama struktūralistinių lingvistikos teorijų (visų pirma fonologijos) pavyzdžiu. Panašiai kaip fonologas ieško reikšminio kalbos kodo, kurį sudaro garsų opozicijų sistema, struktūralistinė antropologija ieško tam tikromis elementariomis opozicijomis pagrįsto mito ar giminystės kodo, kurio santykį su lauko tyrinėtojo (etnografo) aprašomais mitais ar giminystės santykiais struktūralistai laiko atskiru Ferdinando de Saussure’o aprašyto sinchronijos (sistemos, struktūros) ir diachronijos (istorijos) santykio atveju⁷⁵.

Funkcionalizmas (žymiausi atstovai – Bronislawas Malinowskis ir Alfredas R. Radcliffe-Brownas) įtakingiausias buvo Didžiosios Britanijos (socialinėje) antropologijoje, kurioje kultūra tradiciškai suprantama „visumine“ prasme. Funkcionalizmas laiko kultūras (visuomenes) gerai integruotomis visumomis, o jų pažinimą sieja su atskirų kultūros (visuomenės) elementų priežastinio indėlio („funkcijos“) į jos stabilumo („pusiausvyros“) išlaikymą atskleidimu. Abiem šioms kryptims bendras pronatūralizmas – siekis padaryti antropologiją kuo griežtesniu – prilygstančiu matematikai (tokia buvo struktūralizmo programa) arba bent jau biologijai (funkcionalizmo idealas) mokslu.

Simbolinė antropologija yra antinatūralistinė kryptis. Jos atstovų požiūriu, kultūros analizei netinka priežasties, pasekmės ir priežastinio ryšio sąvokos, kuriomis operuoja gamtos ir socialiniai mokslai. Šios sąvokos netaikomos nei kultūros elementų – simbolių ir reikšmių – tarpusavio santykiams, nei jų ryšiui su žmonių socialine veikla analizuoti. Kultūrą galima tik interpretuoti. Antropologija turi orientuotis ne

 ___

 72 Žr.: Lüdtke A. (Hrsg.). Alltagsgeschichte: zur Rekonstruktion historischer Erfahrungen und Lebensweisen. Frankfurt am Main: Campus, 1989; Eley G. Labor History, Social History, Alltagsgeschichte: Experience, Culture, and the Politics of the Everyday – a New Direction for German Social History? // The Journal of Modern History. 1989, vol. 61, no 2, p. 297–343.

 73 Apie antropologinės teorijos kryptis ir problemas žr.: Gendrolis E. Socialinė ir kultūrinė antropologija. Pagrindinių krypčių ir metodų apžvalga. Vilnius: Mintis, 1984.

 74 Žr.: Geertz C. The Interpretation of Cultures. New York: Basic Books, 1973; jo paties: Local Knowledge: Further Essays in Interpretive Anthropology. New York: Basic Books, 1983; jo paties: Negara: The Theater State in Nineteenth-Century Bali. Princeton: Princeton UP, 1980; Turner V. The Forest of Symbols. Ithaca: Cornell UP, 1974; Schneider D. M. American Kinship. Chicago: Chicago UP, 1968; Schneider D. M. (Ed.). Symbolic Anthropology. New York, 1977.

75 Юr.: Соссюр Р. Труды по языкознанию. Москва: Прогресс, 1977, с. 133–143.