Aptardamas baltų nobilių dvarus, H. Lovmianskis pabrėžė, kad dvaras aiškiai skyrėsi nuo valstiečio sodybos didumu, turtingumu; jis buvo pritaikytas gynybai, nes juos pirmiausia plėšdavo. Dvaro žemę apdirbo nelaisvieji žmonės, parsivaryti iš karo. Apie tai, kad kitą dalį nelaisvosios šeimynos sudarė prasiskolinę, nuskurdę ir todėl netekę laisvės žmonės, autorius nekalba.

Rašydamas apie nobilių visuomeninę padėtį, jis nurodė, kad jų pagrindinis užsiėmimas - karas, o žygiuose galėję dalyvauti tik pasiturintys žmonės, nes reikėjo turėti gerą žirgą ir ginklus. Taip dar kartą pabrėžiama, kad karo grobis buvęs pagrindinis turto ir garbės šaltinis, o turtas savo ruožtu išskirdavęs nobilius iš liaudies tarpo. Turimą turtą jis skirsto į dvi dalis: 1) žemė su gyvu ir negyvu inventoriumi bei nelaisvais žmonėmis, kurie ją apdirba — žemės ir šeimynos nedaug; 2) karo grobis -ginklai, kailiai, brangenybės, naudoti kariaunai samdyti ir savo gentainiams pavergti¹⁶.

Greta karybos, nobiliai dalyvavę ir politiniame gyvenime. Suprantama, šios dvi funkcijos neatskiriamos. Dėl dalyvavimo karuose ir politikoje nobiliai sukaupę didelius turtus, savo autoritetu išsiskyrę iš masių ir liaudis natūraliai laikiusi juos vadais¹⁷. Prie jų teisinės padėties įtvirtinimo prisidėjusi ir kilmė, kurios paprotys turįs senas tradicijas ir leidęs pretenduoti į uždarą klasę. Tačiau autorius neaiškina, kaip susiformavo pats nobilių luomas, jis tik apsiribojo pavyzdžiais apie nobilių (Prūsijos vitingų ir Lietuvos bajorų) padėtį XIV—XV a., laikydamas juos uždaru luomu.

Anot H. Lovmianskio, XIII a. baltai giminystę palaikė pagal vyrišką liniją, ir apskritai visame gyvenime pirmavę vyrai — tai liudija senas patriarchato tradicijas. Baltai pergyvenę ir matriarchatą; nors XIII a. moterys nedalyvavo politiniame gyvenime, bet visgi užėmė aukštą padėtį visuome-