čiai“⁵⁰. Garbės konsulato Klaipėdoje veikla buvo išimtinai ekonominio pobūdžio, siųsti į Prahą pranešimai atspindi: prekybos ypatybes, įvairių firmų veiklą, firmų įsiskolinimus, konkurenciją su vokiečių firmomis, Lietuvos ir Čekoslovakijos firmų bendradarbiavimą. Nuo 1933 m. spalio 15 d. konsulatui Klaipėdoje vadovavo J. Galia jaunesnysis.

1927 m. Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijoje buvo svarstomas klausimas dėl konsulatų Helsinkyje, Taline, Rygoje ir Kaune pakeitimo pasiuntinybėmis, tačiau šis pakeitimas turėjo būti tik formalaus pobūdžio. Konsulai turėjo gauti reikalų patikėtinio titulus⁵¹. 1928 m. sausio 13 d. Čekoslovakijos Ministrų Taryba patvirtino tokį savo sprendimą. Tiesa, labiausiai minėtų pasiuntinybių įkūrimui prieštaravo Čekoslovakijos finansų ministerija, baimindamasi didesnių išlaidų. E. Benešui asmeniškai įsikišus į šio klausimo svarstymą, finansų ministras pareiškė, kad jis neprieštaraus konsulatų pakeitimui pasiuntinybėmis, jei Užsienio reikalų ministerija garantuos, kad Helsinkyje, Taline, Rygoje ir Kaune nebus savarankiškos pasiuntinybės, t. y. jose nereziduos pasiuntiniai⁵². Apie tokį Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijos priimtą sprendimą Lietuvos vyriausybė buvo informuota 1928 m. sausio 31 d. Čekoslovakijos reikalų patikėtiniu Kaune buvo paskirtas J. Galia.

Tiesa, būta ir tokių svarstymų dėl diplomatų skyrimo, kurie sukėlė net rimtus ginčus tarp Lietuvos ir Čekoslovakijos oficialiųjų asmenų. 1927 m. Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerija buvo sumaniusi įsteigti pasiuntinybę Varšuvoje ir paskirti pasiuntiniu V. Girsą, kuris atstovautų Lenkijai, Lietuvai, Latvijai, Estijai bei Suomijai. Tokia žinia labai papiktino Lietuvos atstovus. Lietuvos politikai nenorėjo sutikti su ta mintimi, kad Čekoslovakija skirtų vieną pasiuntinį, kuris atstovautų kartu Lietuvai ir Lenkijai. Lietuvos ir Lenkijos ginčas turėjo tiesioginės įtakos ir diplomatų skyrimui šioms šalims. D. Zaunius, kalbėdamasis su V. Girsa, išreiškė jam nepasitenkinimą dėl tokio galimo sprendimo. E. Benešas asmeniškai tokią galimybę patvirtino. Lietuvos pozicija buvo tokia: „Mes nepriėmėme nei vieno pasiuntinio, kuris būtų kartu akredituotas Varšuvoje, mes esame karo padėtyje su Lenkija“⁵³. V. Girsa vadintas E. Benešo aplinkos žmogumi. Tokį E. Benešo užsispyrimą, pasak D. Zauniaus, galima laikyti ir politinių partijų tarpusavio konkurencijos bei įtakos padariniu. Kai buvo paklausyta Lietuvos vyriausybės nuomonės dėl galimo V. Girsos skyrimo, gautas neigiamas atsakymas. Lietuvos vyriausybės požiūris buvo išdėstytas E. Benešui, kuris žadėjo dar pagalvoti. Po kurio laiko šios idėjos buvo atsisakyta⁵⁴.

1928 m. vasario 6 d. J. Galia pirmą kartą savo politinį pranešimą pasirašė naujuoju reikalų patikėtinio titulu. Šis paaukštinimas J. Galiai buvo suteiktas pačioje karjeros Kaune pabaigoje, nes jau 1928 m. rugpjūčio pabaigoje buvo atšauktas iš turimų pareigų⁵⁵. Atsisveikindami Lie-

___

50 J. Galios pranešimas ČR URM 1925 04 29 // AMZV ČR, Pz-Kaunas, 1925, č. j. 162/I/dšv./25.

51 Čekoslovakijai atstovauti Estijoje, Suomijoje ir Latvijoje ir toliau turėjo jos pasiuntiniai, rezidavę Varšuvoje, o Lietuvai – pasiuntinys Stokholme. Vykdant pakeitimus diplomatiniuose reikaluose atsižvelgta ir į tai, kad Lietuva vienintelė iš svarstytinų keturių valstybių turėjo savo pasiuntinybę Prahoje.

52 ČR URM dokumentas. Priedas. 1934 09 15 // AMZV ČR. Tresorové spisy II/2.1932–1934, č. 114368 (slaptieji dokumentai).

53 Lietuvos pasiuntinio D. Zauniaus pranešimas LR URM 1927 01 14 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 691, l. 15–17.

54 Lietuvos pasiuntinio D. Zauniaus pranešimas LR URM 1927 01 26 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 691, l. 18–19.

55 Nuo 1931 m. dirbo reikalų patikėtiniu Taline, vėliau gyvendamas Prahoje palaikė draugiškus santykius su Lietuvos visuomenės veikėjais. 1938 m. Prahoje įsteigė čekų, slovakų ir lietuvių draugiją.