aptariamojo šaltinio problematikos ribų). Iki tol dažniausiai vietos teatsirasdavo tik pastariesiems mūšiams. Reikia neužmiršti ir to, kad dar neturime, anot Rimanto Jaso, mokslinės Lietuvos karo su Vokiečių ordinu istorijos⁴. Plačiau nenagrinėta ir Ordino valstybės istorija.

Šiuo atveju išskirtinė yra garsaus vokiečių medievisto Hartmuto Boockmanno Vokiečių ordinui skirta knyga, verčianti permąstyti lietuvių (ir nukariautų prūsų) santykius su Vokiečių ordinu⁵. Ji yra juo svarbesnė, kad galime susipažinti su dabartinėmis vokiečių istoriografijos tendencijomis, kurios vaduojasi iš visų trijų Reichų bei poniurnberginės Vokietijos istoriografijos gniaužtų. Nors knygos autoriui lietuvių istoriografija ir neegzistuoja, o Ordino istorija vaizduojama per vokiečių–lenkų istoriografijų disputų prizmę, monografijoje padarytos išvados, iškelti klausimai yra svarbūs ir lietuviškajai istoriografijai. Jau vien ši situacija verčia pamąstyti, kokia yra šiuolaikinė lietuviškoji istoriografija, kokia jos vieta tarp kitų istoriografijų vienoje ar kitoje problematikoje. Šiuo atveju padėtis nėra paguodžianti, nes, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, H. Boockmannas, kalbėdamas apie kryžiuočių ir baltų tautų (pirmiausia prūsų ir lietuvių) santykius, galiausiai aprašo vokiškosios ir lenkiškosios istoriografijų kovas vertinant šiuos santykius. Šiuo atveju lenkiškoji istoriografija vokiečių istorikų akyse tampa savotiška lietuviškosios istoriografijos advokate, nes stereotipiniai lenkų istoriografijos Vokiečių ordino vertinimai mažai kuo skiriasi nuo lietuvių istoriografijos vertinimų. Lietuviškoji istoriografija pasilieka kažkur nuošalyje, nors neretai būtent ji kelia pretenzijas tyrinėti visų baltų, taigi ir prūsų palikimą.

Neatsitiktinai prabilome apie lietuviškosios istoriografijos galimybes ir vertinimus. Pastarieji, neretai įvardijami kaip stereotipai, faktiškai išliko tokie patys kaip ir sovietmečiu ar tarpukariu: Vokiečių ordinas buvo baisiausias Lietuvos priešas, o lietuviai – kankinių tauta, kuri nuolatos nuo amžių pradžios didvyriškai kovojo su agresyviosiomis krikščioniškosios Europos jėgomis ir pan. Žvelgiant iš šio taško konstruojamos ne tik ir ne tiek tokios teorijos kaip baltų vienybės, bet ir grindžiamos tam tikros teisės ne tik į visų baltų palikimą, bet ir į buvusių baltų žemes, kurios, kaip žinoma nesutampa su dabartine Lietuvos teritorija. Todėl lietuviškajai istoriografijai juo yra svarbesnė H. Boockmanno atlikta istoriografinė revizija 1914, 1937–1938, 1945 metų Vokietijos ir Lenkijos sienų kaitos atžvilgiu, nesileidžiant išnaudoti Vokiečių ordino istoriją legitimuoti vienokią ar kitokią sieną Vokietijos ar Lenkijos naudai. Turėdami tai omenyje minėtą monografiją galime laikyti novatoriška ne tik vokiškosios, bet ir lietuviškosios istoriografijos kontekste. Tad, kaip siūlo H. Booockmannas, vokiečių ir lenkų istoriografijai geriausiu atveju lieka paaiškinti, kaip ir kodėl kito lenkų–vokiečių santykiai Vokiečių ordino istorijos kontekste ir kaip jie atsiliepė sienų kaitai XX amžiuje, žinoma, neapeinant socialinių santykių Ordino valstybėje. Apskritai socialinei istorijai šioje monografijoje skiriama daug dėmesio. Ir neatsitiktinai: šiuo metu vokiečių istoriografija orientuojasi į sozialgeschichte mokyklą.

Atrodo, kad lietuviškoji istoriografija pakankamai išnagrinėjo kryžiuočių ir lietuvių santykius, verdiktas, smerkiantis Vokiečių ordiną, jau

___

4 Jasas R. Vertėjo žodis / Ibid., p. 60.

5 Pirmą kartą ši knyga buvo išspausdinta Miunchene, Vokietijoje, 1981 metais: Boockmann H. Der Deutsche Orden. Zwölf Kapitel aus seiner Geschichte. München, 1981 (dar kartą perleista ten pat 1989 ir 1999 metais). Lietuviškojoje istoriografijoje ji buvo pastebėta, tačiau taip ir neįvertinta, o kai kada ir apeinama. Dažniausiai apsiribota H. Boockmanno monografijos paminėjimu istoriografinėse anotacijose arba nagrinėjant siaurą klausimą.