Bet šiuo atveju turime pagrįstai klausti, kiek šios misijos turėjo oficialiosios Bažnyčios statusą. Išties daugeliu atvejų, šnekėdami apie XIII a. ar vėliau vykdytas misijas, turime pripažinti, jog jos buvo praradusios oficialų Bažnyčios statusą. Taigi net ir Kryžiaus žygių epochoje kai kurie asmenys vykdė taikiąsias misijas, t. y. jos niekur nedingo, tik įgijo kitą statusą.

Kad ir kaip ten būtų, mums svarbiau pabrėžti tai, kad Otono III renovatio imperii Romani kontekste buvo vykdomos ir propaguojamos taikiosios misijos. Tai lėmė ne tik tradicija ir ankstesnių misijų perimamumas, bet ir to meto krikščioniškoji pasaulėžiūra. Ši pasaulėžiūra ir imperatoriaus pretenzijos gana aiškiai atsiskleidžia pačioje renovatio koncepcijoje, kurią čia ir mėginome apibūdinti. Christomimetes, mažosios eschatologijos bei krikščionių vienovės (tegul ir regimybės pobūdžio) pavyzdžiais tenorėjome parodyti, jog kultūrą galime suprasti platesniame kontekste, o kartu suvokti jos santykius su to meto vykdoma politika. Christomimetes čia iškyla kaip imperiją ir Bažnyčią vienijantis universalus įvaizdis, kultūrinė kategorija, tiesiogiai nulemianti vienokią ar kitokią politinę programą. Mažoji eschatologija santykyje su civitas terrena atskleidžia naujas krikščioniškosios pasaulėžiūros perspektyvas: žemiškasis pasaulis, nors ir lieka laikinas, bet jau nėra civitas deaboli. Tokį būvį galima pasiekti jaučiant tiesioginę atsakomybę už savo darbus (iš čia – geri darbai ne tik sielai, bet ir kūnui). Vienas svarbiausių darbų yra plėsti krikščionybę, o kartu ir krikščionių pasaulio ribas. Taip imperatoriaus valdžia absorbuoja politines ir dvasines galias. Jomis naudojantis galima, o Otono III atveju ir privalu, siekti krikščionių vienybės (šios vienybės politinė išraiška – krikščioniškų šalių, besivienijančių apie imperatorių, federacija).

______________________________________________

51 Kaip rodo faktas, kad Brunonas užstojo Boleslovą Narsųjį pastarojo kovoje su imperatoriumi Henriku II, krikščionys valdovai buvo atsakingi už tai, jog neatstumtų naujakrikštų nuo tikėjimo. Todėl Brunono compellere intrare reikėtų suprasti kaip visų prievartinių priemonių taikymą. Įtikinėjimo priemonės (prisiminkime ugnies stebuklą) čia labai svarbios.

52 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Vilnius, 1996, t. I, p. 246.