teiginys, jog tai, kas rašoma savilaidoje, jis sužinodavo iš „balsų“32. Taip gauta informacija toliau dažnai plisdavo vykstant tarpasmeninei komunikacijai – girdėjusieji pranešdavo dar nežinantiems. Tačiau kultūrinis elitas užsienio kanalu naudojosi tik pasyviai (o tai esminis skirtumas nuo public erdvės) – tik klausė, bet beveik nebandė dalyvauti, kad ir siųsdamas savo kūrybą į užsienį. Ne tik todėl, kad tai grėsė dideliais nemalonumais, bet ir dėl pripratimo prie dalyvavimo viešojoje srityje, prie „žaidimo“ su valdžia.

Nors visuomenės nuomonę lyg ir turėtų kurti visa visuomenė, taip nėra. Public srityje veikia tik nedidelė visuomenės dalis, kuri ir kuria bei platina praktinius įsitikinimus, taip pat ir public nuomonę. Ilgą laiką kritinė apšviestųjų, išsilavinusiųjų nuomonė ir buvo laikoma tikrąja visuomenės nuomone. Socialiniuose moksluose iki šiol įtakinga skirtis tarp aktyvios politinių antreprenerių klasės ir pasyvios klasės – paprastų piliečių, kuriems yra pasakyta, kaip reikia galvoti ir kodėl reikia galvoti būtent taip33. Labai aiškiai tokia takoskyra tarp išsilavinusiųjų ir masių matyti XVIII a., vėliau ji pamažu nyko. Kalbant apie visuomenės nuomonę sovietinė Lietuva lygintina būtent su XVIII a. Europa dėl tam tikrų panašumų: veikimo priešiškuose nedemokratiniuose režimuose nuo jų slepiantis ir su jais rungtyniaujant dėl svarbos bei įtakos visuomenei, išskirtinės apšviestųjų padėties.

Būtent apšveistieji – inteligentija ir ypač kultūrinis elitas – sovietmečiu ir buvo pagrindiniai visuomeninės erdvės veikėjai. Kultūrinis elitas formavo ir tuo pačiu metu perteikė visuomenės nuomonę, likusi inteligentijos dalis ją skleidė visuomenėje. Egzistavo, nors ir silpnesnis, atgalinis ryšys – masių nuomonė pasiekdavo kultūrinį elitą ir veikdavo jo nuostatas bei formuojamą visuomenės nuomonę. Kultūrinio elito nariams buvo svarbi žmonių nuomonė, dažnai jie siekė ją perteikti ar bent jai pataikauti. Tai liudija gausūs atsiminimai. Nors tai vyko naudojantis asmenine komunikacija, buvo būtina veikti ir viešumoje. Todėl toks svarbus kultūrinio elito vaidmuo – tik jam buvo leidžiama čia veikti, kai kurie galėjo pasakyti daugiau nei kiti.

Būtent kultūrinis elitas sovietinėmis aplinkybėmis turėjo nors šiek tiek laisvės, kad galėtų išreikšti visuomenės nuomonę ir ši galėtų būti išgirsta. „Menininkai ar mokslininkai (ypač garsesni) [...] galėdavo sau leisti daugiau [kalbėjimo, nuomonės raiškos] laisvės nei kiti.“34  Tokia privilegijuota padėtis iš dalies buvo atsveriama baimės, neleidusios atviriau kalbėti ir veikti viešumoje. O ji buvo labiau paplitusi tarp kultūrinio elito nei tarp paprastų žmonių. Inteligentija buvo privilegijuota ir kitaip – ją išklausydavo (vienas iš būdų buvo ir nelabai malonus – sekimas). O kartais ir paklausydavo: „Valdininkai patriotus gaudo, bet tam tikra prasme į jų reikalavimus turi atsižvelgti.“35 Peteris Reddaway netgi kėlė hipotezę, kad iš visų SSRS respublikų vienintelėje Lietuvoje valdžia bijojo gana stiprios visuomenės nuomonės36.

---

32 Pokalbis su Vytautu Kubiliumi (2003 m. spalio
28 d.)...

33 Bartels L. M. Public Opinion: Political Aspects…, p. 12560.

34 Krukauskienė A., Kublickienė L., Matulionis A., Rapoportas S., Šutinienė I. Menininkas ir valstybė: socialinis psichologinis aspektas. Kolektyvinė monografija. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 70.

35 Venclova T. Vilties formos: eseistika ir publicistika. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991,
p. 236.

36 Pasikalbėjimas su profesorium Peteriu Reddaway // Aidai. 1978, Nr. 9, p. 412.