Vis dėlto plėtojant Supraslio konfesinės priklausomybės klausimą reikėtų pasakyti, kad netgi Maroszekas, kuris daugiausia pajudėjo į priekį įžvelgęs ištisą bažnytinės unijos sąjūdį ir šiame kontekste sureikšminęs architektūriniu požiūriu Supraslio fundaciją, grindė mintį, kad po 1503 m. bažnytinė unija nutrūko, nes pasikeitė metropolitas. Juo, kaip žinoma, 1503–1507 m. buvo Jonasz II47, nieko nenuveikęs bažnytinės unijos labui. Daugumai tyrinėtojų atrodė, kad bažnytinės unijos įgyvendinti nepavyko, nes tiesiogiai šis procesas priklausė tik nuo metropolito pozicijos ir pažiūrų. Būtent metropolito pasikeitimu Maroszekas aiškino Supraslio architektūros pokytį – posūkį į bizantinį stilių48. Maža to, stačiatikišką šio vienuolyno pobūdį kai kurie autoriai įžvelgė ir tame, kad vienuolyną 1503 m. pašventino naujasis metropolitas Jonasz II49.

O štai Haleckio manymu, Florencijos bažnytinės unijos procesas po Bulgarinovičiaus mirties sunyko, nors autorius ir vėliau įžvelgė šios bažnytinės unijos tradicijos fragmentų50 . Šią Haleckio nuomonę iš esmės būtų galima koreguoti motyvuojant, kad iš tiesų Bulgarinovičiui mirus nutrūko tik metropolitinio lygmens unija, t. y. bandymai grąžinti šį procesą į patriarcho, metropolito ir Romos lygmenį (tokį, koks buvo 1458–1472 m. metropolitu esant Izidoriui), todėl formuluotina hipotezė, kad bažnytinė unija toliau išliko katalikiškų subjektų lygmens, ir visa tai sąlyginai būtų galima įvardyti neformalios lokalios bažnytinės unijos procesu51.

Jei pripažįstame egzistuojant tokios unijos procesą ir po 1503 m., tai ar metropolito sudarytos unijos nutrūkimas pakeitė Supraslio vienuolyno konfesinę priklausomybę ir pobūdį? Dar kitaip klausiant – ar Supraslis po 1503 m. tapo stačiatikiškas, ar išliko unitiškas?

Prieš atsakydami į šį klausimą, turime prisiminti Konstantinopolio patriarchų vaidmenį ir jų ryšį su Supraslio vienuolyno fundatoriumi. Jau faktas, kad Konstantinopolio patriarchas Joachimas I savo 1505 m. laiške52  Aleksan-

---

 47 Jonasz II, buvęs Minsko Voznesensko vienuolyno archimandritas, 1503 m. buvo paskirtas Kijevo metropolitu. Pasak J. Maroszeko, kai kurie istorikai nurodė šio metropolito ryšius su karaliene Elena, kuri tieiogiai patronavo minėtą vienuolyną. (Žr. Maroszek J. Pogranicze Litwy…, s. 126–127). Iš čia daroma išvada, kad metropolitas Jonasz II buvo tikras stačiatikis ir kad jis nebuvo susidomėjęs unija.

 48 J. Maroszekas mano, kad po 1503 m. cerkvė buvo perstatyta – atsirado kupolas, kuris pakeitė šventovės koncepciją į bizantinę. Maroszek J. Pogranicze Litwy..., s. 147.

 49 Istoriografijoje yra nuomonė, kad ši šventovė 1503 m. buvo nebaigta, kadangi 1509 m. tas pats igumenas Pafnutijus prašė valdovo leidimo statyti mūrinę cerkvę ir vienuolyną (ACÄ, 7, ¹ 1; Maźąščé. Čńņīšč˙ šóńńźīé öåšźāč, 9, ń. 184. Plg. Łapiński A. Zygmunt Stary a Kościół prawosławny, s. 132, Maroszek J. Pogranicze Litwy..., s. 139). Vis dėlto čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad minėti autoriai neįvertino Konstantinopolio patriarcho Joachimo laiško 1505 m., iš kurio aiškėja, kad cerkvė ir vienuolynas jau buvo baigti ir dėl to buvo atsiųstas palaiminimas. Maža to, apie Supraslio vienuolyno pastatymą Konstantinopolio patriarchą buvo informavęs ir pats valdovas. Kita vertus, 1509 m. Pafnutijaus kreipimąsi į valdovą – prašymą leisti statyti mūrinę cerkvę ir vienuolyną – galėtume vertinti įvairiai: visų pirma minėta cerkvė galėjo nukentėti nuo gaisro, todėl ją atstatyti ir reikėjo leidimo, kita versija – tuo metu buvo ypač paaštrėję santykiai su Maskva, ir būsimo Oršos mūšio prieaušryje buvo siekiama sustiprinti vienuolyną dėl galimų priešo grėsmių, todėl manytume, kad būtent tarp 1509–1511 m. ši cerkvė buvo atnaujinta ir tik tuomet įgijo gynybinę paskirtį.

 50 Žr. I dalis, p. 52.

 51 Ten pat, p. 52–65.

 52 ACÄ, 9, c. 3–5. Kadangi šio laiško autorius yra Joachimas I, galima spręsti, kad vis dėlto nėra aišku, kas buvo Konstantinopolio patriarchais. Iš A. Mironovičiaus pateikto Konstantinopolio patriarchų registro (Mironowicz A. Kościoł prawosławny w państwie Piastów i Jagiellonów, s. 288–289) matyti, kad patriarchas Joachimas I