| Nors dėl filmo trukmės ir aptariamų personalijų kiekio juostoje apsiribojama esminiais asmenybių gyvenimo, veiklos faktais, pagrindinių nuopelnų išvardijimu, t. y. pateikiami istorinių biografijų fragmentai, žiūrovas per gana trumpą laiką gauna tikrai nemažą audiovizualinės informacijos kiekį32.
Verbalinė informacija „Giedraičiuose“ pateikiama dviejų diktorių užkadriniu kalbėjimu bei ekspertų (istorikų A. Vojevodskaitės ir
V. Vaivados, bibliografo V. Bogušio) pranešimais. Kadangi istorijos „komentatorių“ vaidmenį atlieka specialistai, galima teigti, jog jie perduoda santykinai objektyvias mokslines žinias, juos galima laikyti „patikimais“ istorijos aiškintojais. Jų, kaip ir diktorių, kalbėjimas yra aprašomojo, nušviečiamojo pobūdžio, todėl verbalinėje informacijoje stokojama tiriančiojo vaizdavimo (vok. untersuchende Darstellung33) elementų. Pateikiama, kaip buvo iš tiesų, eksplicitiškai nėra parodoma, kaip iki šios informacijos buvo prieita34. Dėl to istorijos vaizdavimas „Giedraičiuose“ – vienalinijis, nepaliekantis savarankiškos nuomonės šiuo klausimu galimybės (Ursulos Becher žodžiais, „uždaras“35), neprovokatyvus.
Vizualiai istorija konstruojama itin gausia statiška ikonografine medžiaga (portretai, rankraščiai, heraldika) ir filmuotais istorinių vietų, daiktų, aplinkų, susijusių su tema, kadrais. Dažnai vaizdai itin glaudžiai sąveikauja su verbaline informacija, pastarąją veikiau iliustruoja, „dengia“, o ne atlieka savarankiškos informacijos „laikmenų“ funkciją.
Apibendrinant galima teigti, kad filme pateikiama gausi istoriografijoje tyrinėta ir „patikima“ informacija. Ši ypatybė byloja apie kūrėjams svarbius tiesos ir pažinimo principus, dokumentinio filmo, kaip žinių formos bei turinio, sampratą. Autorių rekonstruota faktografinė istorija turėtų tenkinti žinių „alkį“ jaučiančių žiūrovų poreikius.
3.2. Filmas kaip problemiška istorija
2000 m. sukurtas dokumentinis filmas „Dar rašoma istorija“36 priklauso tematiškai vyraujančių XX a. Lietuvos istorijos temas gvildenančių dokumentinių filmų ir laidų grupei – jis skirtas itin sudėtingai bei kontroversiškai vertinamai lietuvių ir lenkų santykių praėjusiame šimtmetyje istorijai. Tačiau tuo pat metu ši juosta įeina į negausų ratą filmų bei laidų, kuriuose atskleidžiamos istorijos pažinimo ir aiškinimo problemos, komplikuotas šiandienos santykis su praeitimi. Jau pats kūrinio pavadinimas siūlo istorijos, kaip nesibaigiančio dabarties ir praeities dialogo, sampratą.
Kad būtų parodyti komplikuoti istoriniai procesai bei jų aiškinimo problemos, nebepakanka vien chronologija paremto naratyvo, aprašomojo pobūdžio verbalinės informacijos ir ją „dengiančių“ vaizdų vyravimo. Tad konstruojant nesiremiama vienu principu, bet pasitelkiama retrospekcija (dabarties mokslinis atradimas tampa impulsu kalbėti apie praeitį), chronologija (bendros valstybės atsiradimo ir jos idėjos gyvavimo iki pat XX a. pradžios seka), sugretinimas (išvedamos paralelės tarp skirtingais šimtmečiais vykusių procesų, tarp skirtingų tautų istorijos faktų). Pateikiant verbalinę infor
___
32 Kiekybinė analizė parodė, jog per 26 minutes žiūrovas išgirsta 15 datų, taigi vidutiniškai kas 102 sekundės paminima nauja data.
33 Hardtwig W. Personalisierung als Darstellungsprizip // Geschichte im Fernsehen, S. 240.
34 Tiesa, diktorei kalbant apie Mykolą Giedraitį, minimi A. Vijūko-Kojelavičiaus bei M. Valančiaus teiginiai.
35 Becher U. Istoriografija ir atvira visuomenė – mokyklinių vadovėlių pavyzdys // Istoriografija ir atvira visuomenė. Vilnius, 1998, p. 260.
36 Aut. V. Damaševičius, J. Matonis, LNK, 2000. |
dizainas ir programavimas giriaus