Žlugus Sovietų Sąjungai, Rytų ir Vidurio Europos šalys, kartu ir Lietuva neretai yra pavadinamos „antrąja Europa“, agrariniu regionu ar Vakarų Europos periferija. Kultūrinis ir ekonominis „naujosios Europos“ išskirtinumas dažnai aiškinamas „kitokiu“ šių šalių visuomenių mentalitetu, kuris buvo (su)konstruotas sovietinio kolektyvizmo ir planinės ekonomikos modelio. Neretai konstatuojama, kad Rytų ir Vidurio Europos visuomenėse lėtai kintančios mąstymo kategorijos daro įtaką ekonomikos ir jos funkcionavimo sampratai. Ne išimtis ir Lietuva.
Ideologinis ir fizinis kolektyvizmo diegimas ir privataus sektoriaus žlugdymas prieštaravo Lietuvoje įsitvirtinusiai verslumo ir privačios nuosavybės sampratai. Straipsnyje teigiama, kad sovietmečiu buvo būdingas abipusis dviejų sektorių (kolektyvinio ir privataus) sutapimas, kai privačios nuosavybės samprata sėkmingai „adaptavosi“ komandinėje ekonomikoje ir per visą sovietmetį išliko aktyvi žmonių tarpusavio santykiuose.
Tačiau toks „šešėlinis“ privataus sektoriaus statusas veikia ir iškreiptą nuosavybės santykių formavimąsi, kuris pasireiškė valstybinio ir privataus sektorių funkcijų dubliavimusi. Atkūrus nepriklausomybę vykusios greitos žemės, nuosavybės ir socialinės reformos Lietuvos mieste ir kaime susidūrė su kolektyvizmo praktika ir „šešėlinės ekonomikos“, „šešėlinio verslumo“ tradicija, kuri buvo įdiegta sovietmečiu. Visa tai visuomenėje sąlygojo socialinio netikrumo jausmą ir susipriešinimą.
Įteikta 2006 06 01
Priimta spaudai 2006 06 22 | 
dizainas ir programavimas giriaus