Vis dėlto, analizuojant šias fundacijas, mįslinga tai, kad Mackaus sūnus, Šimkus Mackavičius, turėjo tą patį „Kościeszos“ herbą29. Tokį patį herbą turėjo ir Aleksandras Chodkevičius, todėl neatmestinas jų giminystės ryšys, tačiau šiandien į šį klausimą dėl šaltinių stokos dar sudėtinga atsakyti. Tačiau faktas, kad Supraslio „Atminose“30  yra paminėta Šimkaus Mackavičiaus giminė, neabejotinai rodo šios giminės ryšius tiek su Chodkevičiais, tiek su Supraslio vienuolynu.

Šiame architektūrinio sąjūdžio kontekste Supraslis buvo ne tik pirmasis unikalus reiškinys LDK kultūros fenomenų gotikinių cerkvių statybos grandinėje, kurio architektūroje atsispindėjo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika, gotikos ir rusų – bizantinio stiliaus sintezė, bet ir pirmasis paminklas, ryškiai išsiskyręs tikrosios Lietuvos erdvėje cerkvių statybos draudimo epochoje.

Taigi Maroszeko koncepcijos esmė – jis, įvertinęs Jono Sapiegos bažnytinės unijos programą – dviejų konfesijų apeigų bažnyčios kūrimą Ikaznėje (gal ir Kodenyje), siejo ją su tuo pat metu vykusia Supraslio fundacija ir visa tai laikė vientisa bažnytinės unijos sąjūdžio programa.

Naujausioje istoriografijoje iškelta hipotezė, kad, be Jono Sapiegos bažnytinės unijos projekto (bendrų maldos namų), būta ir antrojo – Juozapo Bulgarinovičiaus bažnytinės unijos įgyvendinimo projekto. R. Černiaus manymu, Ikaznės fundacijos modelis rodo tiesioginį stačiatikių pavaldumą Vilniaus vyskupui, kas nebuvo naudinga savarankišką unitinę metropoliją siekusiam sukurti ir jos kardinolu tapti Bulgarinovičiui31.

Toliau plėtojant minėtą hipotezę vis dėlto reikėtų labiau paryškinti Jono Sapiegos ir J. Bulgarinovičiaus bažnytinės unijos programų skirtumus, nes tik tai leis iškelti klausimą – su kuria iš programų gali būti susijęs Supraslis? Šiame kontekste reikėtų prisiminti istoriografijoje pastebėtą ir akcentuotą Jono Sapiegos programos ryšį su patriarcho Nifonto II laiške32 metropolitui Bulgarinovičiui siūlomu bažnytinės unijos modeliu. Jo pavyzdžiu pasirinkta Venecijos respublikos graikų bendruomenė, kuri, būdama vietinio katalikų vyskupo jurisdikcijoje, dalyvavo mišiose kartu su katalikais, tačiau išlaikė savo graikų apeigas33. Šis bažnytinės unijos modelis suponuoja mintį, kad stačiatikių bendruomenė neturėjo savo atskiros cerkvės ir, atlikdama savo apeigas, tenkinosi bendrais maldos namais su katalikais.

Tokį bendrų maldos namų, skirtų dviejų konfesijų – ir katalikų, ir stačiatikių – apeigoms modelį visiškai atitinka Jono Sapiegos funduota bažnyčia Ikaznėje34. Ikaznės privilegijoje sakoma, kad tokie maldos namai konsekruoti Vilniaus vyskupo lotynų apeigomis, ir kad šio suteikti šventimai yra sąlyga, leidžianti graikų apeigų dvasininkams laikyti mišias, o kitiems rusėnams, esantiems katalikų bažnyčios paklusnume, – klausyti mišių ir kitų pamaldų35.

---

 29 Maroszek J. Pogranicze Litwy…, s. 148–149.

 30 ĄŃÄ, 9, c. 456–457.

 31 Černius R. Konfesinis ir politinis XV a. pabaigos bažnytinės unijos aspektas…, p. 256–257.

32 Pirmasis šį laišką publikavo A. Theiner (Theiner A. Vetera Monumenta Poloniae et Lituaniae, 2, nr. 296,
s. 267–268), komentavo – Makarijus (Ģąźąščé. Čńņīšč˙ šóńńźīé öåšźāč, ń. 91–93). Plg. Halecki O. Od unii...,
s. 111–112.

 33 Ģąźąščé. Čńņīšč˙ šóńńźīé öåšźāč, ń. 91–92. Gali būti, kad Venecijos pavyzdžiu ir buvo išleista 1475 m. popiežiaus bulė, leidžianti bernardinams į mišias priimti ir stačiatikius, reiškusius savo paklusnumą popiežiui.

 34 AĀAK, 33. Āčėüķī, 1914, ń. 4–7. Leidimą kurti dviejų konfesinių apeigų bažnyčią J. Sapiega buvo gavęs dar 1492 m., tačiau šio tikslo iki pat XV–XVI a. sandūros neįgyvendino.

 35 Kodeks Dyplomatyczny Katedry Wileńskiej (toliau – KDKW), Nr. 484, s. 568–569: „(…) quod ibi presbiteri Rutheni veri catholici et Sancte Romane Eclesie obedientes semper esse ac secundum morem Grecorum seu iuxta eorum ritus et mores celebrare deberent (…) quod presbiteri et clerici etc. Latini secundum ritum Latinorum ordinati etc… missas et alia divina officia audire possint…“. Plg. Maroszek J. Pograniczne Litwy…, s. 124.