| carui autoriai. Pavyzdžiui, Petras Vileišis 1880 m. rašė: „Leidimas latviams spausdinti savo kūrinius tuo raidynu, kurį jie vartojo anksčiau, nepaisant to, kad „lotyniškojo“ raidyno uždraudimas ir rusiškojo raidyno rekomendavimas taikomas ir jiems, ne tik nesumažino latvių ištikimybės vyriausybei, o priešingai, ją padidino ir netgi pakėlė tautos gerovę.“4 Vieni atsargiau, kiti drąsiau latvių tautinio sąjūdžio veikėjai pasisakė prieš lietuviškos spaudos draudimą. Jaunalatvis Julijus Kuznecovas 1887 m. pasisakė už spaudos draudimo panaikinimą Rusijos geografų draugijoje.5 Žymiausias latvių veikėjas XIX a. viduryje K. Valdemaras tais pačiais metais prašė Vilniuje dirbančio tautiečio J. Sprogio paaiškinti lietuvių ir latgalių spaudos draudimo motyvus. J. Sprogis savo ruožtu prašė K. Valdemaro pasisakyti už lietuvių spaudos draudimo panaikinimą. Žinoma, kad K. Valdemaras įteikė carinei vyriausybei memorandumą rusiškojo raidyno klausimu, kuriame, matyt, pasisakė ir už spaudos draudimo panaikinimą.6 Griežčiausiai prieš carinės valdžios vykdomą spaudos draudimo politiką Rygoje savo leidžiamame laikraštyje „Dienas Lapa“ 1887 m. pasisakė J. Rainis.7 Bet glaudesniems lietuvių ir latvių inteligentijos ryšiams užsimegzti, be kita ko, trukdė tai, ką galima būtų pavadinti vyresniojo brolio kompleksu. 1872 m. laiške F. Brivzemniekui žymus jaunalatvių veikėjas A. Kronvaldas džiaugėsi, gavęs žinių, jog Maskvoje susikūrė lietuvių būrelis ir latviai su juo palaiko ryšius: „Lokalinį, arba vietinį, patriotizmą turi pakeisti natūralus patriotizmas. Gentinės sąmonės vietą turi užimti tautinė sąmonė. Tegu žino kuržemietis, vidžemietis, latgalietis, lietuvis etc., kad visi kartu esam latviai. Ir tik tada, kai šis supratimas pripildys vienas nuo kito atskirtų brolių krūtines, pradės pildytis latvių tautos likimas, ši tauta darbais įrodys, kokia ji artima senajai graikų tautai.“8 1872 m. laiškė B. Dirikiui A. Kronvaldas rašo: „Mūsų vietinį patriotizmą tepakeičia visuotinis patriotizmas, kuris apimtų visas latvių tautos kiltis, t. y. kuržemiečius, vidžemiečius ir lietuvius, nes šių kilčių žemė yra mūsų tėvų žemė, yra Latvija.“9
Iš aukšto į lietuvius nežiūrėjo Latgalos latviai, arba latgaliečiai. Latgala iki 1772 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, socialinį elitą čia sudarė lenkiškai kalbantys dvarininkai, o patys latgaliečiai priklausė katalikų bažnyčiai. Jie gana aktyviai dalyvavo sukilimuose, tad spaudos draudimą imta taikyti ir jiems. Spaudos draudimo cirkuliaras Latgaloje dėl neaiškių priežasčių buvo paskelbtas septyneriais metais vėliau negu Lietuvoje. Taigi draudimas įsigaliojo tik 1871 m. sausio mėnesį. Bet administracija dar iki tol konfiskuodavo latgalių tarme lotyniškais rašmenimis parašytas knygas, nes laikė jas lietuviškomis. Nepadėjo net žinomo mokslininko A. Bilenšteino aiškinimas, jog latgaliečiai nėra lietuviai.10 Spaudos draudimo laikais išėjo apie 40 pavadinimų leidinių latgalių tarme, 1903 m. pasirodė jų pirmasis nelegalus laikraštis „Zvaigzne“.11 Tai, aišku, kur kas menkiau, palyginus su lietuviškąja raštija. Latgališkas knygas į Daugpilį ir kitas Latgalos vietoves vežė lietuvių knygnešiai, o dalį jų spausdino Zavadskių spaustuvė Vilniuje. Remiantis V. Merkio duomenimis, Lietuvoje sulaikytų draudžiamų leidinių latvių kalba (t. y. latgalių tarme lotyniškais rašmenimis) per 4 metus XX a. pradžioje padaugėjo nuo 179 iki |
dizainas ir programavimas giriaus