2. Ginties būklė: kultūra kaip pasipriešinimo erdvė

Kokios buvo jau minėtos lietuvių bendruomeninės vertybės, parodo pogrindžio laikraštyje „Į laisvę“ (1943 m. sausio 15 d.) išspausdinti elgesio okupacijos sąlygomis prioritetai. Lietuviams būtina: 1. Išsaugoti žmones (ypač jaunimą). 2. Stiprinti lietuvių solidarumą ir tautinį susipratimą. 3. Išsaugoti nesugriautas kultūros įstaigas ir ūkines įmones30. Šios vertybės buvo nulemtos Lietuvoje vyravusios kultūros, kurioje labai stipriai jautėsi europinis nacionalizmas31. Du iš trijų pirmiau paminėtų lietuvių elgesio prioritetų susiję su kultūra.

Gal todėl po okupacijų pasikeitimo sušvelnėjus klimatui ir atsiradus didesnėms veiklos galimybėms visoje Lietuvoje nacių okupacijos metu įvyko kultūrinio gyvenimo sprogimas, tarsi prasidėjo Renesansas, anot V. Kubiliaus. Tuometinė kultūrinė veikla dažnai buvo karštligiška, o dėl to kartais nukentėdavo jos lygis. Tačiau „laukti ir nieko nedirbti […] mes negalėjome, nes labai branginome laiką“ 32, kaip rašė „Varpų“ almanacho leidėjai. Visi suprato kultūros svarbą ir negailėjo tam lėšų. Štai finansų generalinis tarėjas J. Matulionis savo dienoraštyje įrašė: „[anksčiau] vis buvo kalti finansai, kad [kūrėjai] nesukūrė nieko geresnio, monumentalesnio. Tai šį kartą Finansų Vadyba turi pilietinės drąsos pasakyti: Ponai kurkit – mes atlaikysim“33.

Kultūra tapo tautos balsu, gynybos priemone, kūrėjai siekė „savo žemę dainom apginti“ (K. Boruta)34. V. Kubilius pastebėjo svarbų dalyką – karo metu turtas, kurį gali prarasti, ir karjera, kuri gali atsirūgti sugrįžus bolševikams, neteko vertės. Vertinga liko tik kultūra, konservuojanti vertybes ir tęsianti tradicijas. Galbūt šitai suvokiant dėl kultūros ir švietimo buvo smarkiau priešinamasi nei dėl ekonomikos. Okupacijų metais ieškoma tokių vertybių, kurių svetimieji negalėtų atimti. Tokie atrodė esantys gimtieji namai, žemė – susiformuoja žemės mitologija (iš jos gims „žemininkų“ karta poezijoje). Galbūt tokia pasaulėjauta turės įtakos ir Marijos Gimbutienės senosios Europos vaizdinių užuomazgoms.

Tiesa, per daug nesigilinant reikia pažymėti, kad jauniausioji poetų karta, kūrybos kelią pradėjusi prieš pat karą ar karo metais, savo kūryboje jau nebevaizdavo žmogaus, susijusio su žeme natūraliais ryšiais. Štai Leonas Švedas teigė matantis žemės nepastovumą, trapumą, todėl ji, kaip ir gimtieji namai, šiam poetui nebebuvo kūrybos pagrindas35.

Viena iš žemės mitologijos (o ir kitų) susiformavimo priežasčių gali būti ir vadinamasis „diasporos sindromas“, kai tauta jaučiasi tarsi ištremta savo pačios žemėje. Tuomet susiformuoja psichologinė tautos narių būklė, kai visi kasdien jaučia, kad žeminamas jų tautinis orumas. Išeitis iš tokios būsenos yra mitų kūrimas. Čia reikėtų pasakyti, kad tai nėra kažkoks tyčinis

________________________________________________

30 A. Bubnys. Lietuvių antinacinė rezistencija…, p. 157.

31 A. Vaitiekaitis. Valstybės vizija pasipriešinimo dokumentuose ir spaudoje (1940–1952 m.) // Laisvės kovų archyvas. 1996, Nr. 16, p. 170.

32 Redakcijos žodis // Varpai. 1943, p. 326.

33 J. Matulionis, p. 170.

34 V. Kubilius, p. 220.

35 V. Narušienė. Nepritapęs ir nepritampantis. Dvikalbė Leono Švedo kūryba. Kaunas, 2003, p. 8, 11.