| moterų suvažiavimas“61. Organizacinis komitetas siekė, kad būtent katalikės moterys išlaikytų vadovavimą suvažiavimui ir sudarytų daugumą jame, todėl numatė kviesti daugiausia kaimo moteris. J. Tumo-Vaižganto pasiūlymu į Kauno suvažiavimą buvo pakviestos ir vilnietės. Komiteto išplatintame pranešime nurodyta, kad politiniai klausimai nebus svarstomi, todėl partiniai nusistatymai neturi sutrukdyti atvykti į suvažiavimą62. Siekdami, kad suvažiavimas įgautų platesnį pobūdį, jie pakvietė ir moteris visuomenininkes, rašytojas. Todėl padaugėjo svarstomų problemų. G. Petkevičaitė buvo paprašyta suvažiavime paskaityti pranešimą apie sodietes.
Į suvažiavimą kvietė skelbimai spaudoje, kreiptasi į parapijų kunigus, kad šie paragintų moteris važiuoti. Kaune ant stulpų kabojo mėlyni skelbimai lietuvių ir rusų kalbomis. Visos katalikiškos draugijos siuntė atstoves į Moterų suvažiavimą.
Vilniuje, „Vilniaus kanklių“ salėje, įvyko vilniečių moterų susirinkimas, kuris nutarė Kauno moterų suvažiavimą paversti visos Lietuvos moterų suvažiavimu, svarstė suvažiavimo perkėlimo į Vilnių klausimą. Buvo nutarta, kad geriau pritarti Kauno idėjai, nes žmonėms lengviau ten suvažiuoti. Susirinkimo dalyvės parengė programą ir išrinko atstoves į suvažiavimą – J. Smetonienę ir O. Pleirytę-Puidienę 63.
Dalis visuomenės į moterų suvažiavimą žiūrėjo nepalankiai. Buvo rašoma, kad „moterys pasišnekės, o klegesio bus kaip žąsis Virbalin vežant“64.
Socialdemokratai ir demokratai taip pat siuntė savo delegatus į moterų suvažiavimą. Rinkimai į Dūmą sutrukdė Pirmajam moterų suvažiavimui būti dar masiškesniam ir svarbesniam. Suvažiavime dalyvavo visas intelektualinis to meto moterų elitas – rašytojos G. Petkevičaitė-Bitė, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, O. Pleirytė-Puidienė, J. Žymantienė-Žemaitė, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, C. Leonienė, F. Bortkevičienė, Didžiulienė. Moterys buvo įvairių pažiūrų ir luomų – socialistės, katalikės, liberalės, inteligentės ir kaimietės. S. Kymantaitė-Čiurlionienė rašė: „Teatro salė pilna pilnutėlė moterų kaimiečių. Yra šiek tiek vyrų: vienoje pusėje susimeta pažangieji – ložėse, – ten vyrauja A. Janulaitis, Eidukevičius, kitoje – kunigai – iš jų ryškiausias J. Tumas-Vaižgantas“65. Suvažiavime dalyvavo tik lietuvės, nes organizacinio komiteto atsišaukimuose buvo nurodyta, kad suvažiavimas vyks lietuvių kalba. Suvažiavimą spaudoje pasveikino rusės ir lenkės. Jam pasibaigus spaudoje buvo išdėstyta visuomenės nuomonė, jog reikėjo, kad jame dėl bendro moterų tikslo dalyvautų ir lenkės, ir rusės66.
Organizacinio komiteto narys prelatas P. Januškevičius atsiminimuose nurodė, kad buvo sunku surasti moterų, norinčių vadovauti suvažiavimui67. Organizaciniame komitete iš 7 moterų buvo tik dvi, baigusios gimnaziją, – C. Leonienė ir K. Bielinskaitė, o kitos beveik beraštės68. Vilniaus atstovės veržte veržėsi vadovauti ketindamos suvažiavimo eigą perimti į savo rankas.
61 P. Leonas. Pirmam lietuvių moterų suvažiavimui atminti // Lietuvos žinios, 1937, rugsėjo 23.
62 Pranešimai // Lietuvos ūkininkas, 1905, rugsėjo 5.
63 Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo 1907 m. Kaune prisiminimai // Lietuvos žinios, 1937, gruodžio 11.
64 J. Tumas. Pirmasai lietuvių moterų suvažiavimas // Viltis, 1907, lapkričio 3, p. 2.
65 S. Čiurlionienė-Kymantaitė. Raštai. Vilnius, 1988, t. 3, p. 291.
66 J. Tumas. Pirmasai lietuvių moterų suvažiavimas // Viltis, 1907, spalio 12.
67 O. Beleckienė. Prelatas P. Januševičius apie I-jį lietuvių moterų suvažiavimą // Naujoji vaidilutė, 1937, p. 387.
68 S. Čiurlionienė-Kymantaitė. Raštai. Vilnius, 1988, t. 3, p. 290. |
dizainas ir programavimas giriaus